Vienas garsiausių lietuvių mokslininkų dr. D. Čeburnis: suprasti debesis yra gyvybiškai svarbu

Spalio 8–10 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „EcoBalt 2025“ vieną iš pagrindinių pranešimų skaitė ypatingas svečias – vienas garsiausių visų laikų lietuvių mokslininkų dr. Darius Čeburnis, kuris patenka į 1 procentą labiausiai cituojamų autorių geologijos mokslų srityje visame pasaulyje.

Apgynęs daktaro disertaciją tuometiniame Fizikos institute (dabar – FTMC), nuo 2001 m. lietuvis darbuojasi prestižiniame Golvėjaus universitete Airijoje.

Jo reikšmingiausi darbai susiję su jūriniais aerozoliais – mažytėmis dalelėmis, kurios pakyla iš jūros paviršiaus į orą; jos padeda formuotis debesims ir veikia klimatą, o lietuvio darbai šioje srityje pripažinti net trimis publikacijomis aukščiausio lygio mokslo žurnale „Nature“ (2004, 2016 ir 2017 m.).

Pastaruoju metu D. Čeburnio mokslinių tyrimų kryptis pasisuko poliarinių regionų link, bendradarbiaujant su Korėjos poliarinių tyrimų institutu; mokslininkas dalyvavo dviejose vasaros ekspedicijose Antarktidoje, o artimiausiu metu planuojama ekspedicija į Arkties vandenyną ledlaužiu ARAON.

57-erių lietuvis taip pat svariai prisidėjo prie unikalios Airijoje veikiančios Mace Head atmosferos tyrimų stoties: jo indėlio dėka ši stotis tapo viena svarbiausių atmosferos tyrimų infrastruktūrų pasaulyje.

Pokalbis su dr. Dariumi Čeburniu – apie džiaugsmą savo darbais padėti Lietuvai, debesų tyrimų svarbą ir neraminančią padėtį dėl atsainaus žmonių požiūrio į mokslininkų įspėjimus.

(Dr. Dariaus Čeburnio pranešimas. FTMC nuotrauka)

Jei neklystu, Jūs esate vienas iš tų lietuvių mokslininkų, kurie yra daugiausiai publikavęsi žurnale „Nature“ – o gal net ir esate pirmoje vietoje. Ar Jūs kažkada šituo domėjotės? Žiūrėjot, skaičiavot kitų tautiečių straipsnius?

Kažkiek iš pradžių domėjausi, o paskui, kai pradėjo daugėti tų straipsnių, pamečiau skaičių. Reiktų svarstyti, ką mes laikom lietuviu. Jeigu kalbam apie lietuvių kilmės mokslininkus, tai jų yra nemažai, tiesiog išvykusių į užsienį ir nerodančių savo lietuviškos priklausomybės, dėl ko sunku sužinoti tikrus skaičius. Galbūt reiktų atrinkinėti pagal pavardes ar panašiai.

Mano paties pirmojo „Nature“ straipsnio laikais, 2004 metais, tokių lietuvių buvo tiesiog vienetai, ir buvo labai lengva atsekti pasiekimus – pasižiūri į duomenų bazę ir viską sužinai.

O dabar jau sudėtingiau. Aš esu trijų „Nature“ straipsnių bendraautorius. Geras skaičius, bet nemanau, kad pats didžiausias tarp lietuvių.

Yra kitų labai produktyvių – pavyzdžiui, lazerių mokslininkas, dirbantis Austrijoje, Andrius Baltuška. Jis irgi yra atspausdinęs nemažai straipsnių „Nature“ ir „Science“ žurnaluose.

Ar pamąstot apie savo publikacijas kaip savotišką Lietuvos garsinimą? Ar Jums tai svarbu?

Taip, absoliučiai. Kai atspausdinom pirmąjį „Nature“ straipsnį, nors jau buvau išvykęs iš Lietuvos, vis tiek padariau taip, kad publikacijoje matytųsi mano dvigubas akademinis priskyrimas, nors tai buvo ne visai tiesa (šypsosi). Bet man buvo svarbu, kad liktų lietuviškas pėdsakas.

Taigi, Jūs buvot įvardytas ir kaip tuometinio Nacionalinio Airijos universiteto Golvėjuje, ir kaip Fizikos instituto mokslininkas?

Taip. Tuo metu realiai jau dirbau tik Airijoje. Bet buvo svarbu, kad matytųsi užrašas „Fizikos institutas, Lietuva“.

Toks patriotinis momentas.

Absoliučiai. Dėl šios priežasties visada pakviestas atvykstu į Lietuvą įvairiems darbams ir iniciatyvoms. Iš pradžių tai jaučiau kaip duoklės atidavimą – jeigu išvykau svetur ir man sekasi, tai reikia kažką atiduoti ir Lietuvai, galbūt netiesiogine forma.

Dabar taip jau nesakyčiau – man tiesiog įdomu ir svarbu, kad žmonės sužinotų kažką naudingo. Padedu tuo, kad esu patriotiškai nusiteikęs. Toks buvau visada – čia jau šeimos istorija.

Mūsų giminėje yra daug patriotiškų žmonių. Mano senelio brolis buvo pirmosios Lietuvos karys savanoris 1919 metais. Tėvas – krašto apsaugos savanoris, kai 1990-aisiais kūrėsi Krašto apsaugos tarnyba. Aš pats į Kariuomenę nestojau, bet kitais būdais stengiuosi garsinti Lietuvą – gal ne tiek garsinti, kiek padėti.

(Iliustracijos iš leidinio „Savanoris 1918–1920. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių knyga“, 1929 m., p. 25, 26 ir 27. Prieiga per internetą: https://kam.lt/wp-content/uploads/2022/03/savanoris-1918-1920.pdf. Fone: Canva.com nuotrauka)

Kalbant apie Jūsų buvusią darbovietę – Fizikos institutą, dabar FTMC – ir, konkrečiau, Jums artimus aplinkotyros tyrimus, kokį įspūdį apie mūsų mokslo lygį susidarėte?

Na, lygis yra visiškai geras pasauliniame kontekste. Bet gal yra neišnaudotų ar nepamatytų galimybių. Dabar visi supranta, kad viskas vyksta per bendradarbiavimą. Visi įspūdingiausi mokslo atradimai atliekami kartu su partneriais. Pavyzdžiui, mano „blaškymasis“ per Antarktidą ir Arktį atsirado tik todėl, kad sutapo aplinkybės, jog bendradarbiavau su Korėjos poliarinių tyrimų institutu: jie turi idealią infrastruktūrą, mes – gilias žinias. Sudėjom į krūvą – gaunasi geri dalykai.

Taip pat reikia gerai mokėti anglų kalbą, pripažinkim ir tą dalyką. Apie tai daug kartų kalbėta ir atrodo paprasta, bet iš tikrųjų tai labai labai svarbu. Ir šią svarbą matau ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio dalyse. Tiesiog reikia padaryti anglų kalbą mokslininkams antra gimtąja. Nėra kito kelio. Jau vien dalintis informacija reikia kokybiškai. Jeigu anglų kalbos lygis nėra labai aukštas, bus sunku perteikti visus niuansus ir juos išdiskutuoti.

Tačiau dabar jaunoji karta angliškai kalba vis geriau, tad ta problema gal jau nyksta savaime. Bet faktas, kad ji šiek tiek anksčiau buvo gan matoma – ir tai trukdė geresniam bendradarbiavimui.

(Canva.com nuotrauka)

Pakalbėkime apie mokslinius tyrimus, grįžtant prie pirmojo Jūsų „Nature“ straipsnio, nuo kurio, jei taip galima sakyti, viskas įsibėgėjo. Jūs su kolegomis tąkart parodėt, kad jūrinės aerozolio dalelės kyla ne tik iš jūros druskų, bet ir iš organinės kilmės medžiagų, iš jūros gyvybės?

Taip, iš druskos ir iš gyvybės. Anksčiau manyta, kad tik druska, ir viskas.

Ir taip pat atskleidėt, kad gyvybė, organika labai skatina debesų susidarymą. Kokia šios žinios prasmė, ką tai duoda mūsų supratimui apie klimatą?

Suprasti debesis yra esminė užduotis, nes jie labai skirtingi, jų įvairovė didžiulė. Nors suprantam, kaip konkretus debesis vystosi, bet globaliai – dar ne. Yra problematiška išvesti duomenų vidurkius. Turime skaičiavimo modelių trūkumų, iš kitos pusės, dar ne iki galo suprantam debesų formavimosi procesus.

Mūsų atradimai apie organinius junginius nuo 2004-ųjų vis dar yra naujas dalykas, ir jie kol kas nėra pritaikyti globaliuose modeliuose. Dabar mokslininkai bando įvairiausiais būdais patikrinti, kur ir kada mūsų modeliai veikia, o kada neveikia. Ir tada galiausiai taps įmanoma viską išplėsti globaliu mastu.

Debesys yra gyvybiškai svarbūs klimato sistemai: jie, būdami iš esmės balti, atspindi saulės šviesą. Bet prieš tai nesuprasdami aerozolių, neturėsim šansų suprasti debesų.

O kokios dabar su tuo susijusios svarbiausios problemos ar klausimai, kuriuos bandot spręsti?

Net sunku pasakyti, kas čia mūsų laukia. Prietaisai vis tobulėja, kartais net nežinai, ką naujo gali gauti. Gali kažko norėti, bet šiuo momentu tai bus neįmanoma. O kita vertus, kartais nustebina įdomūs matavimų rezultatai, kurie atsiranda tarsi iš nieko. Svarbiausia – daryti gerus, tikslius matavimus.

Tęsiant šią temą, viena iš didesnių problemų – kaip pabūti debesyse neišleidžiant milžiniškų lėšų. Dabar naudojami lėktuvai, kurie labai brangūs – viena diena gali kainuoti virš šimto tūkstančių eurų.

Lėktuvas įskrenda į debesį ir vyksta matavimai?

Jis skraido įvairiuose aukščiuose, matuoja viską, ką reikia. Bet viena diena debesyse, žinoma, nieko nepasako apie sezoniškumą – kaip viskas kinta metų eigoje. Paskraidai čia, paskraidai ten... Aišku, tai reikia daryti – rezultatai tikslesni palyginti su antžeminiais matavimais ar nuotoliniais stebėjimais. Visa tai reikalinga. Bet, kaip sakiau, tie skrydžiai būna tik trumpi – dėl didelės kainos.

Ir kitas dalykas: kiek gi gali skraidyti? Rezultatus gauname tik iš tų valandų, kai iš tikrųjų skraidai. O kai neskraidai – nieko. Pavyzdžiui, naktį lėktuvas juk nebeskraido – iškart dingsta aštuonios valandos. O gamta juk vystosi dvidešimt keturias valandas per parą, pagal savo laiką, o ne pagal tai, kada mes norime.

Konferencijoje vienas dalyvis Jūsų paklausė, galbūt įmanoma lėktuvus pakeisti dronais.

Taip, dronai naudojami vis labiau. Jie tampa pajėgesni, o matavimo prietaisai – mažesni. Nesakau, kad tai yra tas pats kas lėktuvai, bet kartais miniatiūrizuojant techniką įmanoma pasiekti gan panašių rezultatų. Gal netrukus bus įmanoma atlikti tyrimus pigiau.

(Mace Head atmosferos tyrimų stotis. Macehead.org nuotrauka)

Savo pranešime taip pat atkreipėte dėmesį į Mace Head atmosferos tyrimų stotį, įkurtą vakarinėje Airijos pakrantėje, iš kur renkate mokslinę informaciją. Kuo ypatinga toji stotis?

Dviem dalykais. Pirmasis – tai geografinė padėtis, nes stotis yra tokioje vietoje, kad visą laiką į ją dvelkia švaraus oro masė nuo vandenyno.

Nešvarių oro masių yra visur. Pamatuok čia, pamatuok kitur – bet kuriame kontinente, bet kurioje vietoje. Ant žemės visi labai gudrūs matuoti, bet jūroje tai beveik neįmanoma – reikia laivo ar dar kažko.

Mūsų stotis yra unikali tuo, kad mes gauname švarią oro masę. Kitaip tariant, nebūdami jūroje, ant laivo, mes iš esmės matuojame taip, tarsi būtume laive. Ir visa tai dėl tyrimų stoties geografinės padėties – kas, galima sakyti, buvo atsitiktinumas. Kažkas kadaise nusprendė, kad stotis bus būtent čia, ir pasirodė, kad tai buvo genialus sprendimas.

Dabar, kai žiūrime atgal, nelabai ką geriau būtų galima sugalvoti. Buvo minčių, kad gal reikėtų stotį perkelti – visgi ji sensta, infrastruktūra senka. Gal, sakėm, rasime geresnę vietą. Bet nėra kur. Mes išnaršėme visą Airijos pakrantę – geografiškai, klimatiniu požiūriu, visais aspektais – ir paprasčiausiai nėra geresnės vietos. Reikia, kad ji liktų ten, kur yra.

Tai vienas dalykas. O antras – laiko mastelis. Rimti kompleksiniai matavimai ten vyksta jau trisdešimt penkerius metus, netgi šiek tiek ilgiau – nuo 1990-ųjų. Matavimai apima šiltnamio dujas, freonus, kurie ardo ozono sluoksnį, ir daugelį kitų parametrų. Ir kuo ilgiau matuoji, tuo didesnė vietos vertė – nes duomenys įgauna istoriją, tęstinumą. Sukurti naują stotį – nesunku, bet tu nežinosi konteksto: kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar.

Tas istorinis kontekstas yra labai svarbus. Mes juk dirbame ne laboratorijoje – na, kartais laboratorijoje, bet ten tik testuojame supaprastintus procesus. Pavyzdžiui, galime sukurti „burbuliatorių“, kuris gamins jūros druskos aerozolius – bet tai tik nišiniai, modeliniai eksperimentai. Pagrindiniai atmosferos matavimai vyksta realioje atmosferoje, realiu laiku. Todėl tas istorinis tęstinumas ir yra svarbiausias – nes gamtos nepaskubinsi ir nepagreitinsi.

Mes viską darome gamtos tempu.

Per tiek metų, žiūrint į visus tuos duomenis, kiek matote nerimo dėl mūsų ateities, dėl klimato kaitos? Kur link viskas eina?

Na, einame į dugną (liūdnai šypsosi). Kaip mėgstu sakyti, drąsiai drebėdami, einame pirmyn. Ir darome mažai. Užliūliuoja ta situacija, kad viskas vyksta realiuoju laiku. Kas bus po dešimties metų – mažai ką jaudina. O po penkiasdešimties ar šimto – dar mažiau. Nesvarbu, kad žinom, jog bus blogai. Bet kadangi tai bus po šimto metų – „ne mano problema“. Tas požiūris – po manęs nors ir tvanas – deja, labai paplitęs.

O juk turėtume daryti teisingus dalykus ne todėl, kad jie mus tiesiogiai liečia, o todėl, kad jie tiesiog yra teisingi. Taip sako sveikas protas. Bet sveiko proto, deja, vis mažiau. Lengviau deginti kurą negu gaminti energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Prie to prisideda ir lobizmas – sakoma, kad nereikia tų atsinaujinančių šaltinių, geriau deginkim toliau. Atsiranda įvairių „žaidėjų“, kurie bando ignoruoti situaciją.

O situacija blogėja – ir stipriai. Nes atmosferos procesai nėra tiesiniai, niekas nesivysto tiesia linija. Mes dar esame toje eksponentinės kreivės apatinėje dalyje: tikrasis klimato kaitos „grožis“ dar tik pasirodys. Jis jau garantuotas, bet dar nerealizuotas.

Vadinasi, visi šie klimato ekstremalumai, kuriuos matome dabar – tarkim, kad šiemet Lietuvoje išvis nebuvo vasaros – tai tik žibutės. Kai pateksime į tą tikrąją netiesinę fazę, tada pamatysime, kas iš tiesų vyksta.

Žodžiu, reikia ruoštis ir, aišku, klausytis mokslininkų?

Reikia, bet niekas neklauso. Ir sunku net pasakyti, kodėl.

Turbūt nebėra pagarbos intelektui. Visi mano, kad dirbtinis intelektas viską padarys už mus. Bet tai – nonsensas. Dirbtinis intelektas nieko nepadarys, nes iš tiesų egzistuoja tik vienas intelektas. Jokio „dirbtinio“ nėra ir nebus. Nemaišykime intelekto su algoritmais.

Aš tiesiog pašiurpęs, kaip pardavinėjamas tas vadinamasis dirbtinis intelektas. Taip – yra algoritmai. Taip – jie gali būti naudingi. Bet vadinkime daiktus savais vardais, o ne kurkime iliuzijas, kad čia kažkas išspręs mūsų problemas. Nieko jis neišspręs. Bent jau ne artimiausius penkiasdešimt metų.

Kalbino Simonas Bendžius