Konferencijos „EcoBalt 2025“ pranešėja dr. M. Mortimer – apie aktualų aplinkos ekotoksikologijos mokslą

Kaip šiuolaikinis mokslas gali padėti spręsti aplinkosaugos problemas? Daugiau nei šimtas užsienio ir Lietuvos tyrėjų spalio 8–10 d. apie tai diskutuoja Vilniuje, tarptautinėje konferencijoje „EcoBalt 2025“, kurią organizuoja FTMC ir Vilniaus universitetas.

Viena iš pagrindinių pranešėjų – dr. Monika Mortimer iš Estijos. Ji darbuojasi Taline įsikūrusio Nacionalinio cheminės fizikos ir biofizikos instituto Aplinkos toksikologijos laboratorijoje, o daug žadanti jos veiklos sritis yra aplinkos ekotoksikologija.  Šis terminas daugeliui mūsų galbūt girdimas pirmą kartą. Kalbant paprastai, tai yra mokslas, tiriantis cheminių, fizinių ir kitų aplinkos veiksnių kenksmingą poveikį gyviems organizmams, populiacijoms, bendrijoms ir visai ekosistemai.

„Mes norime sužinoti, ar cheminės medžiagos, kurios patenka į aplinką, yra kenksmingos vandenyje ar dirvožemyje gyvenantiems organizmams. Mūsų tikslas – nustatyti, ar šios medžiagos yra toksiškos, nuodingos, ir kokiose koncentracijose. Kiekviena cheminė medžiaga pasižymi skirtingu toksiškumo lygiu“, – pasakoja M. Mortimer.

Pagrindiniai jos komandos darbai susiję su vandens ekosistemomis, ir daugiausiai bandymų atliekama būtent vandenyje. Vienas iš konferencijoje pristatytų jos tyrimų susijęs su suskaidytos poliesterio tekstilės atliekomis vandenyje; nustatyta, kad tiriamos medžiagos nedarė kenksmingo poveikio dumbliams ir kai kuriems stebėtiems mikroorganizmams. Tačiau mokslininkė priduria, kad reikalingi išsamesni eksperimentai.

„Paprastai vykdome trumpalaikius bandymus, trunkančius apie 24 valandas – jie neparodo, kas vyksta, jei medžiaga aplinkoje išlieka kelias savaites ar mėnesius. Jei medžiaga yra kieta, ji gali išplauti sunkiuosius metalus ar cheminius junginius, kurie gali būti toksiški ar nuodingi. Tai gali vykti ilgą laiką dėl saulės spinduliuotės ar kitų aplinkai svarbių sąlygų – veiksnių, svarbių atliekant bet kurios medžiagos rizikos vertinimą“, – pastebi M. Mortimer.

(Dr. Monikos Mortimer pranešimas. FTMC nuotrauka)

Kokie kiti aktualiausi aplinkos ekotoksikologijos tyrimai, šiuo metu vykdomi Estijoje? Pašnekovė mini mikroplastiko taršą, kuri yra pasaulinė problema. Mokslininkė su kolegomis ieško sprendimų, kaip mikroplastiką pašalinti iš nuotekų valymo įrenginių, kad į aplinką grįžtų švarus vanduo.

Kita aktuali tema Estijoje – ilga degiojo skalūno kasybos istorija. Perdirbus šią uolieną, galima išgauti degiąsias dujas, degalus, techninę alyvą ir kitus produktus. Tačiau degieji skalūnai kelia ekologinių problemų: po jų apdirbimo lieka daugybė pelenų ir atliekų, turinčių aukštą pH ir galinčių užteršti dirvožemį ar vandenį. Tos atliekos kaupiamos specialiose sąvartose ar atliekų krūvose, tačiau nuodingos medžiagos vis tiek gali prasiskverbti į aplinką.

„Estijoje nėra daug stambios pramonės, ir tai gerai – mūsų gamta dar gana švari“, – šypsosi mokslininkė. Tačiau, priduria ji, Estijos ekotoksikologai turi daug darbo: domisi cheminėmis medžiagomis, kurios kelia susirūpinimą visame pasaulyje, pavyzdžiui, PFAS – perfluoralkilinėmis ir polifluoroalkilinėmis medžiagomis.

Tai yra didelė grupė sintetinių cheminių junginių, kurie dėl savo ypatingo patvarumo ir negebėjimo skaidytis aplinkoje vadinami „amžinaisiais chemikalais“. Jie plačiai naudojami įvairiuose gaminiuose, tokiuose kaip indai, vandeniui atsparūs drabužiai ar kosmetika, tačiau kaupiasi vandenyje, dirvožemyje bei žmogaus organizme, kur gali sukelti įvairias sveikatos problemas.

„Manau, kad ši sritis Estijoje dar mažai ištirta. Tai galėtų būti kita svarbi tyrimų kryptis – PFAS junginių paplitimas Estijos geriamajame vandenyje, maiste ar upių žuvų organizmuose“, – sako dr. Mortimer.

Parengė Simonas Bendžius