21 Lapkričio, 2026
Prof. Tadao Nagatsuma. Gabrieliaus Mackevičiaus / FTMC nuotr.

Vienas garsiausių terahercų technologijų kūrėjų prof. Tadao Nagatsuma – apie būsimą bendravimą tarp robotų, didžiausią iššūkį ir lietuvių talentą

Šį rudenį FTMC organizuota tarptautinė mokslinė konferencija „APROPOS 2026“ sulaukė itin ryškių svečių. Tarp pagrindinių renginio pranešėjų buvo prof. Tadao Nagatsuma – vienas žymiausių pasaulyje elektros inžinierių ir mokslininkų, terahercų fotonikos pionierius, kurio tyrimai formuoja ateities 6G belaidžio ryšio technologijas.

T. Nagatsuma daugiau nei 25 metus tyrinėja terahercų (elektromagnetinių bangų, esančių dažnių ruože tarp mikrobangų ir infraraudonosios spinduliuotės) sritį: dirbo Japonijos telekomunikacijų milžinėje NTT, taip pat – Osakos ir Tokijo universitetuose.

Terahercų srityje dirba ir visame pasaulyje vertinami FTMC Optoelektronikos skyriaus mokslininkai, tad konferencijoje dalintasi idėjomis, kaip šias elektromagnetines bangas kuo geriau pritaikyti prie kiekvieno iš mūsų kasdienybės.

Nuvertinta sritis, tapusi perspektyvia

Profesorius čia jau yra išgarsėjęs: jis vienas pirmųjų pasaulyje sėkmingai pademonstravo belaidį duomenų perdavimą aukštu 300 gigahercų (GHz) dažniu. Vėliau jo komanda šią ribą pakėlė iki 560–600 GHz. Paprastai tariant, kuo aukštesnis dažnis, tuo daugiau duomenų galima perduoti per tą patį laiką. Todėl šie pasiekimai atvėrė kelią itin sparčiam belaidžiam ryšiui, galinčiam perduoti duomenis 100 gigabitų per sekundę ir dar didesniu greičiu.

Tokie dažniai jau pasiekia terahercų diapazono ribą, o šios bangos laikomos viena perspektyviausių būsimų 6G ryšio technologijų, nes teoriškai jos galėtų užtikrinti daug kartų spartesnį duomenų perdavimą nei šiandieniniai 5G tinklai. Ateityje tai galėtų būti svarbu ne tik žmonių naudojamiems ryšio tinklams, bet ir autonominiams automobiliams, robotams, dronams bei kitoms išmaniosioms sistemoms, kurioms reikės akimirksniu keistis didžiuliais informacijos kiekiais.

Čia susiduriama ir su iššūkiu: dauguma įprastų elektroninių įrenginių sunkiai veikia itin aukštų dažnių terahercų, diapazone. Todėl profesorius iš Japonijos pasirinko kitokį kelią: vietoj tradicinės elektronikos jis pasitelkė fotoniką, t. y. technologijas, pagrįstas šviesos valdymu.

Kartu su kolegomis jis sukūrė metodą, leidžiantį lazerio skleidžiamą šviesą paversti terahercinėmis radijo bangomis. Tam buvo panaudoti specialūs itin spartūs fotodiodai, gebantys labai greitai optinius (šviesos) signalus paversti į radijo signalus.

(Prof. Tadao Nagatsuma. Gabrieliaus Mackevičiaus / FTMC nuotr.)

Šis sprendimas tapo svarbiu proveržiu, nes leido sujungti du iki tol atskirus pasaulius: didžiulius duomenų kiekius perduodančius šviesolaidinius tinklus ir itin spartų belaidį ryšį. Ateityje tai gali padėti kurti naujos kartos ryšio sistemas, kurios duomenis perduotų šviesolaidžiui artima sparta.

Profesorius prisimena, kad iš pradžių mažai kas tikėjosi tokių rezultatų: daugelį metų mokslininkai terahercų diapazoną laikė savotiška technologine spraga – buvo plačiai manoma, kad praktiškai naudoti terahercines bangas bus neįmanoma. Pasak pašnekovo, esminis lūžis įvyko atsiradus puslaidininkių technologijoms, galinčioms veikti kelių šimtų gigahercų dažniuose:

„Silicio CMOS ir silicio-germanio HBT technologijos leido kurti sistemas nebesiremiant vien tik III-V grupės puslaidininkiais. Kadangi silicio technologijos tinkamos masinei gamybai ir gali būti integruojamos su skaitmeninėmis grandynų sistemomis, jos atvėrė kelią praktiškai pritaikomoms terahercinėms sistemoms.

Tai mane įtikino, kad terahercinis ryšys gali tapti realybe ir ateityje rasti didelę rinką.“

Saugios ir patikimos autonominės mašinos

Paklaustas, kokios terahercų technologijos yra perspektyviausios, Japonijos mokslininkas pirmiausia įvardija bendravimą tarp įvairių mašinų.

„Didžiausią potencialą matau ryšiui tarp robotų, kompiuterių, transporto priemonių ir kitų automatizuotų sistemų. Kita svarbi sritis yra belaidės jungtys pačių įrenginių viduje.

Istoriškai mašinose buvo naudojami laidiniai ryšiai, pavyzdžiui, kabeliai. Tačiau tendencija pamažu keičiasi ir judama nuo laidinių sprendimų prie belaidžių. Tai ypač naudinga sistemose, kuriose yra judančių dalių. Tarkime, viena mechanizmo dalis sukasi, o kita lieka nejudri. Tokiu atveju palaikyti spartų laidinį ryšį gali būti sudėtinga, todėl belaidis ryšys suteikia aiškių pranašumų.

Dėl šios priežasties daugelis trumpų laidinių jungčių mašinų viduje ilgainiui gali būti pakeistos belaidėmis. Tai gali būti aktualu robotams, dronams, automobiliams ir įvairioms pramonės sistemoms. Manau, kad būtent mašinų vidiniame ir tarpusavio „bendravime“ terahercinis ryšys pirmiausia ras didelio masto komercinį pritaikymą“, – prognozuoja T. Nagatsuma.

Kaip vieną patraukliausių sričių mokslininkas čia mini autonominį transportą (pavyzdžiui, automobilius ar dronus), kuriuose bus integruotos tiek pažangiausios jutiklių sistemos, tiek itin spartus belaidis ryšys.

„Ateityje tai leis šioms sistemoms veikti saugiai ir efektyviai. Žmonės naudosis jų teikiamomis paslaugomis ir gaunama informacija, o pats ryšio procesas vyks automatiškai, žmogui beveik nepastebint“, – teigia pašnekovas.

(Prof. Tadao Nagatsuma. Gabrieliaus Mackevičiaus / FTMC nuotr.)

Pagrindinis iššūkis

Ekspertas nusiteikęs optimistiškai, tačiau iškart priduria, kad technologijas, veikiančias iki 200–300 GHz dažnio, galima panaudoti praktiškai – tačiau virš 300 GHz iššūkių smarkiai padaugėja. Jutiklių sistemoms tai gali būti įveikiama, tačiau ryšio sistemoms reikia papildomų galimybių, ypač spindulio valdymo:

„Šiuolaikinės ryšio sistemos turi gebėti nukreipti ir kontroliuoti labai siaurą signalų spindulį, kad būtų užtikrintas patikimas ryšys. Kadangi terahercų diapazone perduodamo signalo galia yra ribota, būtina energiją sutelkti į siaurą, pieštuko formos spindulį. Tam reikalingos fazinės gardelės (angl. phased arrays), sudarytos iš antenų masyvų ir aktyviųjų siųstuvų-imtuvų.

Dažnių ruože iki 300 GHz antenų masyvus ir siųstuvų-imtuvų lustus jau galima integruoti. Tačiau virš 300 GHz mokslininkai susiduria su didele problema: antenų elementai tampa itin maži, palyginti su aktyviais lustais. Šis dydžių neatitikimas tarp spinduliuojančių struktūrų ir signalų apdorojimo elektronikos tebėra vienas svarbiausių iššūkių. Norint rasti praktinį sprendimą, reikės dar daug tyrimų ir technologinės plėtros“, – teigia mokslininkas.

Jei ši užduotis bus išspręsta, pasak eksperto, mūsų laukia didžiulis technologinis proveržis.

Lietuvos galimybės

Profesorius Lietuvoje lankėsi antrą kartą, ir jau gerai pažįsta šalies terahercų mokslo pasiekimus. T. Nagatsuma pasakoja, kad jo geras bičiulis yra FTMC Optoelektronikos skyriaus tyrėjas dr. Irmantas Kašalynas, kuris buvo pagrindinis „APROPOS 2026“ organizatorius, ir yra kviestinis profesorius Tokijo universitete.

„Bendraudamas su juo susipažinau su daugeliu FTMC plėtojamų svarbių technologijų, ypač medžiagų mokslo ir pažangiųjų elektroninių įtaisų srityse.

Matau didelį potencialą proveržiams medžiagų technologijų, integracijos technologijų ir didelio masto gamybos procesuose, ypač ten, kur pasitelkiama stipri Lietuvos lazerių kompetencija. Lietuva turi unikalių žinių medžiagų apdirbimo ir fotonikos srityse, kurios gali reikšmingai prisidėti prie terahercinių technologijų vystymo virš 300 GHz dažnių ruožo“, – sako tyrėjas iš Japonijos.

FTMC informacija