20 Lapkričio, 2026
Dr. Ronaldas Ulbrichtas ir dr. Lukas Razinkovas. Gabrieliaus Mackevičiaus / FTMC nuotr.

Lietuvos, Vokietijos ir JAV fizikai įminė ilgametę deimantų mįslę, svarbią ateities kvantinėms technologijoms

Ateities kvantinės technologijos – kompiuteriai, saugūs ryšio tinklai, itin jautrūs jutikliai – remiasi kasdienei intuicijai prieštaraujančiais kvantinio pasaulio reiškiniais. Vienas jų – kvantinė superpozicija, kai dalelė vienu metu gali būti keliose vietose ar būsenose. Kitas – kvantinė sietis (angl. quantum entanglement), kai dviejų ar daugiau dalelių būsenos taip susijusios, kad išmatavę vieną iš karto sužinome ir apie kitą, net jei jas skiria didelis atstumas.

Tokioms technologijoms sukurti reikia sistemų, kurios šias trapias būsenas išlaikytų užtektinai ilgai ir leistų jas valdyti bei nuskaityti. Tarp perspektyviausių sistemų yra atomo dydžio netobulumai deimanto kristale, kitaip vadinami kvantiniais deimanto defektais. Norint juos geriau valdyti ir pritaikyti technologijoms, pirmiausia reikia perprasti jų „elgseną“, ir čia nepamainomas yra fizikų darbas.

Tarptautinė mokslininkų komanda iš Lietuvos, Vokietijos ir JAV žengė reikšmingą žingsnį šioje srityje – jie išsiaiškino, kaip į kvantinius defektus patenka elektronai ir kas lemia jų „kelionės“ trukmę.

Tyrimas publikuotas prestižiniame žurnale „Physical Review Letters“. Prie jo reikšmingai prisidėjo lietuviai – Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) mokslininkai dr. Lukas Razinkovas ir šviesios atminties dr. Audrius Alkauskas.

Defektai ateities technologijoms

Deimantai mus žavi savo grožiu ir tvirtumu, tačiau fizikams jie svarbūs ir dėl kitos savybės. Deimantuose atomai iš pirmo žvilgsnio išsidėstę labai tvarkinga seka, sudarančią kristalo gardelę. Tačiau, pažiūrėję atidžiau, šioje tvarkingoje struktūroje matytume ir pavienių netobulumų: vienur gali trūkti atomo, kitur anglies atomą gali būti pakeitęs kito elemento (pavyzdžiui, azoto) atomas, o dar kitur keli netobulumai gali būti greta vienas kito.

Tokie trūkumai vadinami defektais ir, nors kasdienėje kalboje tai įprastai skamba neigiamai, šie dariniai gali būti naudingi. Vieni jų jau seniai naudojami puslaidininkių elektrinėms savybėms valdyti ir yra šiuolaikinės elektronikos pagrindas.

Deimante gali būti įvairių defektų, tačiau vienas iš vertingiausių yra azoto atomas, esantis greta tuščios vietos (vakansijos), kuri atsirado dėl trūkstamo anglies atomo. Šis darinys vadinamas azoto-vakansijos centru, arba NV (angl. nitrogen-vacancy) centru – ir jis yra tapęs svarbiu šiuolaikinių kvantinių technologijų elementu.

FTMC fizikas teoretikas dr. L. Razinkovas pasakoja, kad svarbiausia NV centro savybė yra jo elektronų sukinys. „Sukinį galima įsivaizduoti kaip mažytį kvantinį magnetuką. NV centre šį sukinį patogiai galime valdyti mikrobangomis, o jo būseną nuskaityti lazerio šviesa. Svarbiausia, kad trapios kvantinės sukinio savybės išsilaiko pakankamai ilgai net kambario temperatūroje“, – sako jis.

(Dr. Lukas Razinkovas. Gabrieliaus Mackevičiaus / FTMC nuotr.)

Kodėl temperatūra čia svarbi? Kad kvantinės sistemos patikimai veiktų, joms dažnai reikalingas itin stiprus šaltis, neretai vos keli laipsniai virš absoliutaus nulio (t. y. apie –270 °C). Tačiau NV centrai deimante gali išlaikyti savo kvantines savybes ir kambario temperatūroje. Tai suteikia geresnes sąlygas kurti kompaktiškus kvantinius jutiklius ir kitus įrenginius nenaudojant itin sudėtingų šaldymo sistemų.

NV centro sukinys labai jautriai reaguoja į aplinką – magnetinį lauką, temperatūrą bei slėgį, todėl NV centras gali būti atomo dydžio jutiklis, aptinkantis labai silpnus magnetinius laukus, pavyzdžiui, gyvose ląstelėse ar mikroelektronikos lustuose. Tas pats sukinys gali būti ir kubitas – kvantinės informacijos vienetas, iš kurių kuriami kvantiniai kompiuteriai ir tinklai.

Vis dėlto visos šios savybės pasireiškia tik tada, kai NV centras pasigauna papildomą elektroną ir tampa neigiamai įkrautas. Jungtinė Lietuvos, Vokietijos ir JAV komanda išsiaiškino, kaip šis elektronas atkeliauja į NV centrą.

Elektronas pasirenka neįprastą kelią

„NV centras gali veikti kaip kubitas ar jutiklis tik tada, kai turi vieną papildomą elektroną. Jį NV centras turi iš kur nors pasiimti, o apšviestas lazeriu neretai vėl praranda. Jau seniai žinoma, kad elektronus jam suteikia deimante išsibarstę pavieniai azoto atomai. Tačiau nebuvo aišku, kaip tie elektronai nukeliauja iš azoto atomo į NV centrą.  Deimante azoto atomas savo elektroną laiko pritraukęs labai stipriai – daug stipriau nei įprastuose puslaidininkiuose.

Daugelyje puslaidininkių net kambario temperatūros šiluminės energijos pakanka elektronui išlaisvinti iš defekto. Tuomet elektronas juda kristalu ir galiausiai būna sugautas kito defekto. Tačiau deimante šilumos tam nepakanka“, – pasakoja L. Razinkovas.

Naujasis jungtinės komandos tyrimas parodė, kad šiluminio elektronų išlaisvinimo deimante nereikia.  Elektronas iš azoto atomo į NV centrą pereina kiaurai kirsdamas energijos barjerą, kuris, pagal klasikinės fizikos dėsnius, būtų neįveikiamas. Šis grynai kvantinis reiškinys, leidžiantis elektronui „prasiskverbti“ pro kliūtį, vadinamas tuneliavimu.

(Elektrono kelias deimante: elektronas iš pavienio azoto atomo (N, oranžinis) pereina į azoto-vakansijos centrą (NV, mėlynas). Apačioje parodytas energijos barjeras. Elektronas pasižymi banginėmis savybėmis, todėl gali prasiskverbti pro šį barjerą net neturėdamas pakankamai energijos jį peršokti. Šis reiškinys vadinamas kvantiniu tuneliavimu. Dr. Luko Razinkovo iliustracija)

„Įsivaizduokite, kad elektronas – tai kamuoliukas, gulintis gilioje duobėje, o šalia, už kalvos, yra dar gilesnė duobė. Kasdieniame pasaulyje kamuoliukas ten atsidurs tik tada, jei kas nors suteiks jam pakankamai energijos persiristi per kalvos viršūnę. Tačiau kvantiniame pasaulyje elektronas elgiasi ne tik kaip dalelė, bet ir kaip banga, kuri šiek tiek prasiskverbia ir į kalvos vidų. Todėl yra nedidelė tikimybė, kad elektronas atsidurs kitoje kalvos pusėje taip ir neužkopęs į viršūnę – tarsi perėjęs tuneliu. Kuo kalva platesnė, tuo ši tikimybė mažesnė“, – paaiškina L. Razinkovas.

Mokslininkai išsprendė ir kitą problemą. Elektrono „kelionėje“ į NV centrą vien tuneliavimo nepakanka: persikeliant išsiskiria daug energijos, kuri privalo būti sugerta – kitaip būtų pažeistas energijos tvermės dėsnis, sakantis, kad energija negali nei atsirasti iš niekur, nei išnykti be pėdsako. Ji gali tik pereiti iš vienos formos į kitą arba būti perduota kitam objektui.

Grįžkime prie kamuoliuko analogijos: leisdamasis į gilesnę duobę jis įsibegėja ir į duobę patenka turėdamas energijos perteklių, todėl negali tiesiog sustoti vietoje. Ši energija turi kažkur dėtis, pavyzdžiui, virsti šiluma ar šviesa. Panašiai ir elektronas: persikeldamas į NV centrą, jis turi kažkam atiduoti perteklinę energiją.

„Kvantinės mechanikos skaičiavimai parodė, kad šiai užduočiai įvykdyti – sugerti energiją – labai tinka pats azoto atomas. Kol azotas turi savo elektroną, viena jo jungtis su kaimyniniu anglies atomu yra nutrūkusi, o abu atomai atsitraukę vienas nuo kito. Atidavus elektroną, jungtis atsikuria ir atomai staiga susitraukia atgal, tarsi paleista spyruoklė. Taip perteklinė energija virsta kristalo virpesiais, o tai yra šiluma“, – sako L. Razinkovas.

Tuneliavimo hipotezę pirmasis iškėlė dr. A. Alkauskas. Jo pradėtą darbą tęsė dr. L. Razinkovas kartu su žymiu Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje profesoriumi Chrisu Van de Walle: jie atliko kvantinės mechanikos skaičiavimus ir sukūrė teorinį modelį, paaiškinantį eksperimentinius stebėjimus.

Nuo akimirkos iki valandų: kaip pamatyti grįžtantį elektroną

Teoriniai skaičiavimai leidžia suprasti, kaip tokie procesai vyksta, tačiau ne mažiau svarbi užduotis yra šiuos procesus stebėti tikrame kristale. Elektrono kelionė iš azoto atomo į NV centrą gali trukti nuo nanosekundžių (milijardinių sekundės dalių) iki valandų ar net ilgiau – nelygu, kaip toli vienas nuo kito yra šie du defektai. O eksperimentiškai stebėti tokį platų laikų ruožą vienu matavimu yra didelis praktinis iššūkis.

Tokie procesai paprastai tiriami dviem lazerio impulsais: pirmasis sutrikdo sistemą (šiuo atveju – pašalina elektroną iš NV centro), o antrasis, šiek tiek pavėlintas, išmatuoja jos atsaką (elektrono sugrįžimą). Tačiau taip įprastai stebimos vos milijardinės sekundės dalys, o lėtam sugrįžimui pamatyti reikėjo eksperimento, galinčio sekti procesą milijardą kartų ilgiau. Tokį sukūrė ketvirtasis tarptautinės komandos narys, Makso Planko polimerų tyrimų instituto mokslininkų grupės vadovas dr. Ronaldas Ulbrichtas. Jo eksperimente raudono lazerio impulsas pašalina elektronus iš NV centrų, o antrasis lazeris šviečia nuolat ir labai silpnai: atgavę elektroną, centrai vėl ima sugerti jo šviesą, ir detektorius tai fiksuoja visą laiką – nuo nanosekundžių iki sekundžių.

„Dauguma šių centrų optinių tyrimų baigiasi praėjus kelioms nanosekundėms po lazerio impulso. Sekdami signalą nuo nanosekundžių iki sekundžių, galime atskirti greitus procesus NV centro viduje nuo lėto elektrono sugrįžimo – o ši lėtoji dalis ir yra tuneliavimas“, – sako R. Ulbrichtas.

(Dr. Ronaldas Ulbrichtas ir dr. Lukas Razinkovas. Gabrieliaus Mackevičiaus / FTMC nuotr.)

Tyrėjai analizavo deimantus, kuriuose buvo skirtingas azoto kiekis. Paaiškėjo, kad tai turi didelę įtaką: kuo daugiau azoto atomų deimantuose, tuo greičiau NV centrai atgauna prarastą elektroną. Tuo tarpu temperatūra beveik neturėjo jokios įtakos, ir tai patvirtino teorinę prielaidą, kad elektronai juda ne dėl šilumos, bet tuneliavimo būdu.

„Tuneliavimo tikimybė sparčiai mažėja didėjant atstumui tarp azoto atomo ir NV centro –  todėl net nedideli atstumo skirtumai gali lemti labai skirtingus elektronų sugrįžimo laikus.  Mūsų skaičiavimai parodė, kad azoto atomas, esantis maždaug už dviejų nanometrų (nuo NV centro jį skiria maždaug tuzinas anglies atomų), gali grąžinti elektroną per kelias nanosekundes. Tačiau, jei atstumas viršija penkis nanometrus, procesas gali užtrukti valandas. Kadangi azoto atomai kristale išsibarstę atsitiktinai, vieni NV centrai atsistato akimirksniu, kiti – labai lėtai.

Deimantuose, kuriuose gausu azoto atomų, praktiškai visi NV centrai savo elektrinį krūvį atgauna per sekundės dalį. Tačiau labai grynuose deimantuose, kuriuose vienam milijonui anglies atomų tenka tik vienas azoto atomas, dauguma NV centrų nebus atsistatę net po valandos“, – pasakoja L. Razinkovas.

Kol NV centras laukia sugrįžtančio elektrono, jis neveikia, todėl tokie svyravimai stipriai apsunkina kvantinių įrenginių darbą. Pasak mokslininkų, šie rezultatai padėjo paaiškinti, kodėl NV centrai atsistato taip nevienodai, ir atvėrė galimybes kurti stabilesnius kvantinius įrenginius. Ateityje tai gali padėti tiksliau valdyti azoto ir kitų priemaišų išsidėstymą deimante, siekiant patikimesnio kvantinių jutiklių ir kitų technologijų veikimo.

Atvertas kelias naujiems tyrimams

Pasak mokslininkų, šie tyrimai gali paspartinti proveržį ir kitose aktualiose srityse.

„Deimantas yra tik vienas iš pavyzdžių, kurį galėjome išmatuoti. Tačiau ši tema yra daug platesnė nei vienas defektas vienoje medžiagoje.

Defektai, kurie stipriai suriša elektronus, aptinkami daugelyje medžiagų: šviesos diodams (LED) naudojamuose liuminoforuose, spinduliuotę registruojančiuose kristaluose, elektroninių lustų izoliaciniuose sluoksniuose ir kitose sistemose. Visais atvejais, kai elektronai tarp tokių defektų perduodami be šilumos pagalbos, tikėtina, kad veikia tas pats tuneliavimo mechanizmas, tad jo supratimas leidžia prognozuoti reiškinius, kurių tradicinis vadovėlinis modelis negali paaiškinti“, – teigia prof. Chrisas Van de Walle.

Straipsnis, publikuotas žurnale „Physical Review Letters“, yra skirtas FTMC mokslininko dr. Audriaus Alkausko atminimui. Jis inicijavo teorinę šio darbo dalį, tačiau paliko šį pasaulį nesulaukęs tyrimo pabaigos.

Tyrimas atliktas įgyvendinant projektą „Mano pirmoji komanda“ (projekto Nr. 10-092-P-0001), vykdomą kartu su Lietuvos mokslo taryba (LMT) pagal pažangos priemonę Nr. 12-001-01-01-01 „Gerinti mokslo ir studijų aplinką“ ir bendrai finansuojamą Europos Sąjungos. Tyrimą taip pat finansavo JAV Energetikos departamento Mokslo biuras ir jo Bazinių energetikos mokslų padalinys per Kvantinio pranašumo bendro projektavimo centrą (C2QA) ir Makso Planko draugija.

Parengė Simonas Bendžius