Naujienos ir renginiai

***

Atrastas Apollo 10 modulis. Šių metų liepos 20 dieną minėsime žmonių išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetį. O prieš kelias savaites penkiasdešimt metų suėjo nuo Apollo 10 misijos – išsilaipinimo generalinės repeticijos. Jos metu trys astronautai nuskrido iki Mėnulio, du iš jų įlipo į nusileidimo modulį, nuskrido beveik iki Mėnulio paviršiaus, grįžo atgal į komandinį modulį ir parskrido į Žemę. Nusileidimo modulis buvo paleistas į orbitą aplink Saulę ir pamirštas. Bet dabar, po beveik aštuonerius metus trukusių paieškų, vienas astronomas teigia greičiausiai atradęs šį modulį. Regimųjų spindulių bei radaro stebėjimai leido aptikti aplink Saulę besisukantį objektą, kuris tikrai yra dirbtinės kilmės, o jo orbita atitinka tikėtiną Apollo 10 modulio orbitą. Kol kas neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, ar tai yra būtent Apollo 10 dalis, nes objektas dabar yra labai toli nuo Žemės. Po 18 metų jis turėtų priartėti ir praskristi arti mūsų planetos, bet gal ir anksčiau būtų galima nusiųsti iki jo keletą nedidelių zondų, kurie, padarę nuotraukas iš arti, nustatytų jo tikrąją prigimtį. Pargabenti modulį į Žemę būtų titaniška užduotis, tačiau tokios reikšmingos kosmoso istorijos dalies grįžimas gali būti to vertas.

***

Metalo gabalas Mėnulio krateryje. Mūsų Mėnulyje yra vienas didžiausių kraterių Saulės sistemoje. Jo skersmuo siekia 2500 kilometrų – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Madrido. Gylis irgi nemenkas – 13 kilometrų; jo dugne matomos Mėnulio mantijos uolienos, atidengtos smūgio metu. Tai yra tolimojoje Mėnulio pusėje esantis Pietų poliaus – Aitkeno baseinas. Naujame tyrime pristatomi įrodymai, kad baseino centre egzistuoja milžiniškas metalo gabalas, greičiausiai paliktas kraterį suformavusio asteroido. Metalo gabalo – formaliai įvardijamo kaip „tankio anomalija“ – masė yra milijonas trilijonų kilogramų, bet tikslus dydis – nežinomas. Gali būti, kad tai yra kompaktiškas objektas kelių dešimčių ar šimtų kilometrų gylyje, bet anomaliją sukelti gali ir labiau tolygiai per visą mantiją pasiskirstęs metalas. Toks rezultatas gautas išnagrinėjus dviejų misijų – GRAIL ir Mėnulio apžvalgos zondo (LRO) – duomenis. GRAIL misija labai tiksliai matavo Mėnulio gravitaciją, taigi ir medžiagos pasiskirstymą mūsų palydove, o LRO – paviršiaus topografiją. Apjungę duomenis, mokslininkai nustatė, kad regionas po Pietų poliaus – Aitkeno baseinu yra tankesnis, nei kitur Mėnulyje. Šios masės šaltinis galėjo būti baseiną sukūrusio objekto branduolys: jei tas objektas buvo pakankamai didelis, kad sunkiausi cheminiai elementai nusėdo jo centre, po smūgio centrinė dalis galėjo nesuirti, o įstrigti mantijoje. Tiesa, galimas ir alternatyvus paaiškinimas: Mėnuliui formuojantis, metalų oksidai galėjo išsilaikyti mantijoje ir nenusėsti gilyn į branduolį. Tiksliau nustatyti anomalijos kilmę padėtų tikslesnis paties baseino amžiaus datavimas: jei jis susidarė Mėnulio plutai iki galo nesustingus, tuomet smogusio asteroido branduolys turėjo nuskęsti į Mėnulio branduolį, o jei baseinas atsirado vėliau, asteroido liekana galėjo įstrigti. Tyrimo rezultatai publikuojami Geophysical Research Letters.

***

Geriau suprantamas Saulės aktyvumas. Mūsų Saulė ne tik teikia šilumą, be kurios Žemėje negalėtų egzistuoti gyvybė, bet ir spjaudo energingus spindulius bei plazmos pliūpsnius, kurie gali pakenkti ir mūsų erdvėlaiviams bei palydovams, ir astronautams. Štai pavyzdžiui Apollo astronautams labai pasisekė išvengti vienos didžiulės Saulės audros – ji įvyko tarp Apollo 16 ir Apollo 17 misijų 1972 metais, o ne kurios nors jų metu. Tais laikais, prieš pusšimtį metų, žinojome, kad Saulės aktyvumas kinta 11 metų ciklu, tačiau prognozuoti atskirų išsiveržimų negalėjome. Vis gausėjant žinioms apie Saulės elgesį ir didėjant skaičiavimų pajėgumui, atsiranda galimybė ir prognozuoti, kaip ji elgsis ateityje. Štai praeitą savaitę vykusiame JAV astronomų draugijos susitikime pristatytas naujas detaliausias Saulės aktyvumo skaitmeninis modelis, kuriuo parodyta, jog mūsų žvaigždės aktyvumas yra dvejopo pobūdžio. Modelyje išnagrinėta išorinio Saulės trečdalio evoliucija – manoma, kad maždaug čia ir formuojasi magnetinį lauką generuojantis dinamas bei Saulės dėmės. Gauti rezultatai gerai atitinka stebėjimus – kas 11 metų ties vidurinėmis platumomis susiformuoja stiprus magnetinis laukas, skirtingos krypties skirtinguose pusrutuliuose, ir ima migruoti pusiaujo link; pasiekęs pusiaują, laukas išnyksta ir procesas prasideda iš naujo, tik lauko kryptis apsiverčia. Tačiau maždaug kas penkiasdešimt metų nutinka ir kitoks procesas: stiprus magnetinis laukas susiformuoja tik viename pusrutulyje ir migruoti ima ašigalio link. Gana chaotiškai migruojantis magnetinis laukas išlieka maždaug vieną ciklą, o vėliau situacija grįžta į įprastinę. Šis rezultatas gali būti tik modelio netikslumų pasekmė, bet gali žymėti ir realų procesą. Stebėjimai kartais rodo labai nesimetrišką Saulės dėmių išsidėstymą – žymiai didesnes jų sankaupas viename pusrutulyje. Įprastinė dinamo evoliucija turėtų sukurti maždaug vienodai dėmių abiejuose pusrutuliuose, o chaotiškai migruojantis dinamas kaip tik duotų nesimetrišką jų skaičių. Ateityje tyrėjai ketina patobulinti modelį ir tiksliau nustatyti, ar jo rezultatai yra fiziškai pagrįsti.

Net jei nežinome visų Saulės aktyvumo detalių, galime gana tvirtai teigti, kad artimiausias ciklas, prasidėsiantis kitąmet ir truksiantis iki 2031-ųjų, turėtų būti gerokai silpnesnis, nei ankstesni. Numatoma, kad maksimumo metu Saulės dėmių skaičius turėtų būti 30-50% mažesnis, nei dabartiniame cikle. Prognozė padaryta remiantis kosminių ir antžeminių Saulės stebėjimų observatorijų duomenimis, kurie renkami tik pastaruosius kelis dešimtmečius. Pirmą kartą tokia viso ciklo aktyvumo prognozė padaryta 2008 metais, prieš prasidedant dabartiniam ciklui. Ji gana gerai pasitvirtino, taigi tyrėjai jaučiasi užtikrinti, kad ir nauja prognozė yra teisinga. Tai yra labai geros žinios NASAi ir kitoms institucijoms bei kompanijoms, planuojančioms žmonių skrydžius už žemosios Žemės orbitos ribų. Silpnesnis Saulės aktyvumas reiškia mažiau pavojaus astronautų sveikatai ir misijų įrangai.

***

Cereros keistenybės. Nykštukinė planeta Cerera yra labai sudėtingas dangaus kūnas. Nepaisant mažo dydžio – vos 940 kilometrų skersmens, keturis kartus mažesnio už Mėnulį, ji yra stratifikuota: turi plutą, mantiją ir branduolį. Nors šiuo metu planeta nėra geologiškai (demetrologiškai?) aktyvi, praeityje joje tikrai būta ir ugnikalnių išsiveržimų, ir kitokių kataklizmų. Kai kurie iš jų galėjo reikšmingai performuoti Cereros paviršių, iškeldami aukštus kalnus, kurie silpname gravitaciniame lauke išlieka nesunykę milijardus metų. Dabar pristatyta vieno tokio kalno analizė, rodanti, kad jis yra labai jaunas, vos kelių šimtų milijonų metų amžiaus. Ahunos kalnas yra keturių kilometrų aukščio ir septyniolikos kilometrų skersmens struktūra, primenanti senovinį ugnikalnį. Mažą amžių išduoda labai lygūs, asteroidų krateriais neišmarginti jos šlaitai. Toks mažas amžius yra netikėtas, nes iki šiol manyta, kad Cereroje bet koks vulkanizmas turėjo nurimti daug seniau, o visa planeta – užšalti. Ties Ahunos kalnu Dawn zondas aptiko ir gravitacijos anomaliją, kuri padėjo išsiaiškinti kalno kilmę. Anomalija pasirodė esanti Cereros mantijos dalis, iškilusi aukštyn išsiveržusi pro plutą į paviršių. Mantijos medžiaga sudaryta iš vandens bei įvairių kietų mineralų, kitaip tariant, purvo. Toks purvo vulkanas Cereroje galėjo egzistuoti ir tada, kai uolienos jau buvo ataušusios; manoma, kad skysto vandens po paviršiumi Cereroje gali būti dar ir dabar. Modelis paaiškina ir cheminę kalno sudėtį: Ahunos šlaituose matoma daug druskų. Tokio masto skysčio išsiveržimo pėdsakas – unikalus radinys ne tik Cereroje, bet ir visoje Saulės sistemoje, tad tolesni tyrimai labai padės suprasti, kaip vystosi skysčio mantijas turintys objektai, pavyzdžiui didžiųjų planetų palydovai. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Geoscience.

***

Saturno žiedai ir palydovai. Saturno žiedai greičiausiai yra jaunesni nei 200 milijonų metų amžiaus. Šis atradimas, padarytas Cassini palydovo misijos pabaigoje, verčia permąstyti visus jų formavimosi ir evoliucijos modelius. Vienas iš šių modelių susijęs su ryškiausio tarpo tarp žiedų, vadinamo Cassini perskyrimu, atsiradimu. Jau senokai žinoma, kad žiedo dalelės perskyrimo išoriniame pakraštyje yra rezonanse su Saturno palydovu Mimu – viena Mimo orbita atitinka dvi dalelių orbitas. Mimas po truputį migruoja tolyn nuo Saturno, o jo gravitacija kartu tempia ir daleles, taip suformuodama perskyrimą. Tačiau Cassini perskyrimo plotis yra 4800 kilometrų – tiek toli Mimui numigruoti užtruktų visą Saulės sistemos amžių. Dabar pasiūlyta nauja hipotezė, pagal kurią Mimas galėjo suformuoti perskyrimą per keliasdešimt milijonų metų. Gali būti, kad perskyrimas susiformavo ne iš vidaus į išorę, o priešingai: jei Mimas per pastaruosius keliasdešimt milijonų metų priartėjo prie Saturno dešimčia tūkstančių kilometrų, jis taip pat galėjo sėkmingai išstumdyti medžiagą žieduose ir suformuoti tarpą. Tačiau palydovai natūraliai prie planetų neartėja; tam reikia kažkokio išorinio veiksnio. Toks veiksnys galėjo būti orbitos kitimas iš ištęstos elipsinės į apskritiminę – šio proceso metu palydovas gali netekti daug orbitinės energijos ir priartėti prie planetos. Bet netenkama energija negali pranykti be pėdsako, taigi palydovas taip pat turėtų ir įkaisti. Jei Mimas būtų įkaitęs per pastaruosius keliasdešimt milijonų metų, jo paviršius būtų suminkštėjęs ir išsilyginęs, ir jame nebematytume daugybės senų kraterių. Taigi Mimo orbitos formos pokyčiai negali paaiškinti migracijos. Iš kitos pusės, padėti gali Enceladas. Šis, masyvesnis, Saturno palydovas sukasi šiek tiek toliau nuo planetos, nei Mimas. Jie yra arti orbitos rezonanso: trys Mimo orbitos beveik atitinka dvi Encelado. Taigi kintanti Encelado orbita galėjo pakeisti ir Mimo, o pastarasis kartu nusitempti ir žiedų daleles. Encelado paviršių dengia gana lygus ledas, o po juo yra vandenynas, taigi palydovas tikrai galėjo įkaisti prieš geologiškai neilgą laikotarpį. Tiesa, šis modelis irgi neatsako į visus klausimus, nes Encelado orbitos pokyčiai gali destabilizuoti kai kuriuos kitus arti Saturno esančius palydovus. Taigi galutinio atsakymo dar teks palaukti. Kokia bebūtų Cassini perskyrimo praeitis, ateitis yra aiškesnė: dabar Mimas tikrai tolsta nuo Saturno ir per maždaug 40 milijonų metų nutols tiek, kad perskyrimas užsivers. Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose MNRAS.

***

 

Saulės sistemoje yra aštuonios planetos, keliolika nykštukinių planetų ir dešimtys tūkstančių asteroidų, didesnių nei 10 kilometrų skersmens. Šioje diagramoje sužymėti visi tokie objektai ir, kiek įmanoma, pavaizduotos jų orbitos. Aišku, išskirti pavienius objektus gana sudėtinga, ypač Asteroidų žiede, o Kuiperio žiedo informacija yra toli gražu nepilna, bet įspūdis – stulbinantis. Pavadinimai irgi sužymėti tik kai kurie – planetos, įdomiausi mažesnieji kūnai, o kai kur tiesiog patys pavadinimai buvo įdomūs ir autorė nusprendė juos pažymėti. Daugiau jos darbų – ir susijusių su kosmosu, ir ne tik, rasite autorės tinklalapyje.

***

Žvaigždžių gimimo burbulai. 2012 metais pradėtas piliečių mokslo projektas „Milky Way Project“, skirtas infraraudonųjų spindulių diapazone darytų Galaktikos nuotraukų analizei, netruko duoti netikėtų rezultatų. Daugelis nuotraukas nagrinėjančių entuziastų atkreipė dėmesį į jose matomus „geltonus kamuolius“ – kompaktiškus vienspalvius objektus. 2015 metais iškelta hipotezė, kad šie objektai žymi anksčiau neaptiktą žvaigždžių formavimosi proceso fazę, kai žvaigždė ką tik užsižiebė, bet dar nespėjo reikšmingai paveikti savo aplinkos. Dabar pristatytas kol kas gausiausias geltonųjų kamuolių katalogas, kurį sudaro daugiau nei 6000 objektų, ir 368 objektų detalesnė analizė. Geltonieji kamuoliai matomi ten, kur persidengia policiklinių aromatinių angliavandenilių (PAH) ir dulkių spinduliuotė. Pirmoji spinduliuotė įprastai vaizduojama žaliai, o dulkių – raudonai, jų suma duoda geltoną vaizdą, kurį ir pastebėjo projekto dalyviai. Tačiau vien iš spalvos neįmanoma pasakyti, kokiu atstumu ir kokio dydžio yra objektas; naujajame tyrime daroma būtent tai. Įvertinę regimąjį objektų judėjimą danguje, arti dangaus skliaute esančius žinomu atstumu nutolusius objektus bei padėtį Galaktikos plokštumos atžvilgiu mokslininkai sugebėjo apskaičiuoti visų šių objektų nuotolius. Paaiškėjo, kad jų dydžiai viršija Saulės sistemos, bet yra mažesni, nei tipinis atstumas tarp žvaigždžių. Visgi kai kuriuose geltonuose kamuoliuose aptikta ne po viena, o dešimtys ar net tūkstančiai žvaigždinių objektų, taigi jie duoda pradžią ir žvaigždžių grupėms. Patvirtinta ir ankstesnė hipotezė: geltonuosiuose kamuoliuose žvaigždės jau yra užsižiebusios, bet dar neišvalė savo aplinkos. Tai yra labai svarbus momentas, nes jis padeda geriau suprasti, kaip siejasi žvaigždės formavimosi aplinka ir jos savybės – masė, sukimosi greitis ir taip toliau. Dar nesusiformavusių žvaigždžių savybes nustatyti sudėtinga, o užsižiebusios žvaigždės gana greitai išvalo savo gimimo aplinką, taigi nebelieka aiškios informacijos apie formavimosi sąlygas. Tolesnė geltonųjų kamuolių analizė padės geriau suprasti, kaip formuojasi įvairiausios žvaigždės. Tyrimo rezultatai pristatyti praeitą savaitę vykusiame Amerikos astronomų draugijos susitikime.

***

Nykštukinė galaktika suraibuliavo mūsiškę. Paukščių Takas per savo gyvenimą patyrė ne vieną susidūrimą su nykštukinėmis kaimynėmis. Kai kurias prarijo, kitos vis dar skrieja orbitomis aplink mūsų Galaktiką. Susidūrimų pėdsakai matomi ir Paukščių Take. Štai naujame tyrime analizuojama sąveika su neseniai atrasta Siurblio 2 nykštukine galaktika ir nustatyta, kad ji greičiausiai sukėlė raibulius Paukščių Tako disko išorinėje dalyje. Siurblio 2 (Antlia 2) galaktika aptikta tik pernai lapkritį, nagrinėjant Gaia kosminio teleskopo antrąjį duomenų paketą. Naujajame tyrime ištirtos galaktikos žvaigždžių orbitos ir nustatyta, kad per kelis šimtus milijonų metų Siurblio 2 pralėkė labai arti mūsų Galaktikos disko. Skaitmeniniais modeliais parodyta, kad vienas ar du tokie praskridimai per pastaruosius tris milijardus metų galėjo sukurti raibulius Paukščių Tako disko išorinėje dalyje. Tokie raibuliai žinomi daugiau nei dešimtmetį; įdomu tai, kad dar 2009 metais paskelbtame tyrime iškelta hipotezė, jog raibulius sukūrė praskrendanti galaktika, o numatytos galaktikos savybės beveik tiksliai atitinka Siurblio 2. Naujojo tyrimo autoriai taip pat prognozuoja ir detalesnes galaktikos savybes, kurias Gaia teleskopas galėtų nustatyti per ilgesnį stebėjimo laiką. Taigi šias prognozes bus galima patikrinti, paskelbus trečiąjį ir ketvirtąjį Gaia duomenų paketus. Tyrimo rezultatai arXiv.

***

Detali magnetinių laukų analizė. Magnetiniai laukai yra vieni iš svarbiausių veiksnių, nulemiančių kosminių sistemų evoliuciją – nuo turbulencijos žvaigždes formuojančiuose debesyse iki kosminių spindulių ir netgi Didžiojo sprogimo pėdsakų, jų yra visur. Tačiau nagrinėti juos labai sudėtinga, nes tiesiog paties lauko stebėti negalime, o jų poveikį reikia suprasti ir apskaičiuoti, remiantis medžiagos judėjimo stebėjimais. Naudingiausi stebėjimai yra infraraudonųjų spindulių diapazone, bet tokius galima daryti tik kosmose, todėl magnetinio lauko tyrimams reikalingi brangūs kosminiai teleskopai. Dabar pristatytas naujas metodas, leidžiantis daug lengviau ir tiksliau apskaičiuoti magnetinio lauko kryptį ir stiprumą. Jis remiasi magnetinio lauko veikiamų dujų judėjimo greičio netolygumais. Turėdami detalią greičio informaciją, gaunamą spektroskopiniais stebėjimais, naudodami naująjį metodą mokslininkai gali nustatyti ir magnetinio lauko savybes. Metodas pritaikytas penkiems palyginus netoli esantiems tankių dujų debesims, naudojant vien archyvinius stebėjimų duomenis. Keturių debesų analizė davė rezultatus, visiškai atitinkančius kitais metodais išmatuotas magnetinio lauko savybes. Penktojo debesies magnetinis laukas anksčiau išnagrinėtas nebuvo, bet gauti rezultatai atitinka tai, ko galėtume tikėtis, sprendžiant iš kitų debesies savybių. Naujasis metodas leis daug detaliau nagrinėti magnetinio lauko savybes, naudojant vien seniau atliktų stebėjimų duomenis. Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.

Tirti magnetinio lauko poveikį padeda ir detalesni stebėjimai. Praeitą savaitę pristatyti naujausi dulkių poliarizacijos Paukščių Tako centre duomenys. Nesimetriškos dulkelės išsirikiuoja statmenai magnetiniam laukui, taigi pro jas praėjusi šviesa duoda informaciją apie magnetinio lauko struktūras. Taip nustatyta, kad aplink centrinę juodąją skylę magnetinis laukas išsidėstęs spirale. Dalis magnetinio lauko linijų padeda dujoms priartėti prie juodosios skylės, bet didžioji dalis dujų yra susukamos į žiedinę keleto parsekų spindulio struktūrą. Šios struktūros egzistavimas žinomas jau seniai, bet naujieji duomenys leidžia spręsti, kad ji yra stabili ir tokia buvo bent pastaruosius šimtą tūkstančių metų. Magnetinis laukas, neleisdamas dujoms kristi į juodąją skylę, palaiko ją neaktyvią. Kitose galaktikose, turinčiose aktyvius branduolius, magnetinio lauko konfigūracija turėtų būti kitokia. Kol kas nežinia, kas nulemia paties magnetinio lauko struktūrų formą, bet tą tikimasi išsiaiškinti detalesniais įvairių galaktikų stebėjimais bei skaitmeniniais modeliais. Tyrimo rezultatai pristatyti Amerikos astronomų draugijos susitikime.

***

Spiralinių vijų sukimasis. Dauguma diskinių galaktikų turi spiralines vijas; mūsų Paukščių Takas – ne išimtis. Dar prieš šimtą metų Edvinas Hubble`as pastebėjo, kad kuo didesnis galaktikos centrinis telkinys (centre esanti elipsoido formos struktūra), tuo glaudžiau susisukusios vijos, ir atvirkščiai. Šis pastebėjimas buvo vienas iš pagrindinių kriterijų klasifikuojant galaktikas, o klasifikacija, dėl įprastinio vaizdavimo praminta Hablo kamertonu, tapo neatsiejama galaktikų evoliucijos tyrimų dalimi. Bet dabar naujame tyrime parodyta, kad šis sąryšis tarp centrinio telkinio ir vijų yra toli gražu ne toks tvirtas, kaip manyta. Išvada padaryta išnagrinėjus daugybės galaktikų klasifikavimą, atliktą Galaxy Zoo piliečių mokslo projekto dalyvių. Tarp kitų klausimų apie galaktikų išvaizdą, projekto dalyviai nurodo ir centrinio telkinio ryškumą bei spiralinių vijų glaustumą. Paaiškėjo, kad koreliacijos tarp šių dydžių praktiškai nėra. Stipriausiai susisukusios spiralinės vijos yra galaktikose su vidutiniais centriniais telkiniais, o vidutinis centrinio telkinio dydis apskritai neturi jokio ryšio su spiralinių vijų susisukimu. Šis atradimas turėtų pakeisti supratimą apie spiralinių vijų kilmę. Įprastinė teorija teigia, kad vijos yra ne realios struktūros, o tiesiog medžiagos sutankėjimai, tarsi bangos judantys galaktikoje. Tokia teorija prognozuoja vijų ir centrinio telkinio ryšį, kokį nustatė ir Hubble`as. Visgi naujausi skaitmeniniai modeliai rodo, kad dalis vijų gali būti realios fizinės struktūros, susidedančios iš gravitaciškai susijusių žvaigždžių, judančių ilgomis juostomis. Tokie modeliai prognozuoja, kad vijų susisukimas nepriklauso nuo centrinio telkinio savybių, o tik nuo paties disko evoliucijos. Naujasis atradimas, atrodo, patvirtina pastaruosius modelius. Tyrimo rezultatai publikuojami MNRAS.

***

Kalbant apie spiralines vijas, verta prisiminti ir tai, kad Paukščių Takas irgi yra spiralinė galaktika. Bet kaip mes tą žinome? Ši istorija prasideda su pirmaisiais teleskopais ir tęsiasi iki mūsų dienų, o apie ją žiūrėkite savaitės filmuke:

***

Žvaigždžių formavimasis aktyviose galaktikose. Aktyvūs galaktikų branduoliai – supermasyvios juodosios skylės ir į jas krentančios dujos – turi didžiulį poveikį savo galaktikoms. Įprastai laikoma, kad pagrindinis poveikis yra dujų išstūmimas iš galaktikos, taip sulėtinant ar net visai sustabdant žvaigždėdarą. Dujų išstūmimo procesas gali būti labai greitas, dešimtis kartų sparčiau pašalinantis dujas iš galaktikos, nei tos pačios dujos spėja virsti naujomis žvaigždėmis. Visgi bet kokiam procesui reikia kažkiek laiko, taigi turėtų egzistuoti aktyvios galaktikose, kuriose vis dar yra daug šaltų dujų ir vyksta žvaigždėdara. Neseniai būtent tokios galaktikos buvo aptiktos. Apjungus rentgeno ir infraraudonųjų spindulių stebėjimus nustatyta, kad apie dešimtadalį galaktikų, ryškiai šviečiančių rentgeno spindulių diapazone, matomos ir ilgų infraraudonųjų spindulių ruože. Rentgeno spindulius skleidžia aktyvūs branduoliai, o ilgas IR bangas – šaltos dujos, taigi būtent šios galaktikos ir yra ieškomieji „šaltieji kvazarai“. Apskritai šios galaktikos visais atžvilgiais, išskyrus rentgeno spinduliuotę, panašios į neaktyvias tokios pačios masės galaktikas, taigi aktyvūs branduoliai dar nespėjo paveikti jų tarpžvaigždinės medžiagos. Tolesni šios populiacijos tyrimai padės geriau suprasti, kaip aktyvūs branduoliai paveikia galaktikas. Rezultatai pristatyti Amerikos astronomų sąjungos susitikime.