Naujienos ir renginiai

Besisukantys Saulės tornadai, pasirodo, iš tiesų nesisuka. Besisukantys skraiduoliai Marsui tyrinėti turbūt netinka, todėl ten reikėtų siųsti bites. Besisukančioms dvinarėms susijungti ir paleisti gravitacinių bangų signalus padeda skrydis pro supermasyvią juodąją skylę. 

Oriono evakuacijos sistema. Naujasis NASA erdvėlaivis „Orion“, skirtas įgulai gabenti į Mėnulį, Marsą, o gal ir toliau, vis dar kuriamas. Praeitą savaitę paskelbta apie naujausių skaitmeninių modelių, skirtų evakuacijos sistemai, rezultatus.

„Orion“ evakuacijos sistema susideda iš įgulos kapsulės ir evakuacijos įrangos, galinčios, esant reikalui, atkabinti kapsulę nuo likusio erdvėlaivio ir tolygiai bei saugiai ją nuleisti į Žemę.

Modeliais buvo nagrinėjamas evakuacijos sistemos variklių poveikis įgulos kapsulei ir tikėtinas vibracijų lygis. Šie skaitmeniniai modeliai yra svarbūs ne tik tuo, kad padeda padaryti „Orion“ saugesnį, bet ir tuo, kad tai bene pirmas atvejis, kai erdvėlaivio gamybos stadijoje tokie modeliai yra naudojami. Tai reiškia, kad skaitmeniniai modeliai pagaliau tampa pakankamai detalūs, kad būtų tinkami net ir tokioms delikačioms užduotims.

Nesisukantys Saulės tornadai. Saulės paviršiuje kartais matomos struktūros, išvaizda primenančios viesulus. Jos vadinamos „Saulės tornadais“, bet dabar paaiškėjo, kad tie tornadai iš tiesų nesisuka.

Stebėdami dujų judėjimo greitį, astronomai nustatė, kad dujos juose juda daugiausia lygiagrečiai Saulės paviršiui. Tornadiška šių struktūrų išvaizda yra iš dalies optinė apgaulė, iš dalies greitos jų evoliucijos padarinys: tornadai per keletą dienų arba išnyksta, arba sukelia protuberantus. Tyrimo rezultatai pristatyti praėjusią savaitę vykusioje Europos astronomijos ir kosmoso mokslų savaitėje.

Galaktika NGC 289

Robobičių spiečius Marse. Orbitiniai Marso zondai ir marsaeigiai mums suteikė begalę informacijos apie Raudonąją planetą, bet ir vieni, ir kiti turi trūkumų.

Orbitiniai zondai negali įžiūrėti labai smulkių objektų, o marsaeigiai juda labai lėtai, todėl negali ištirti didelių plotų. Abi problemas išspręstų arti paviršiaus skraidantis zondas, bet kol kas praktiško aparato, galinčio skraidyti retoje Marso atmosferoje, sukurti nepavyko.

Praeitą savaitę NASA paskelbė skirianti 125 tūkstančius dolerių naujoviškos koncepcijos plėtojimui ir bandymams. Šis zondas būtų ne vienas, o visas spiečius aparatų, panašių į bites. Kiekvieno aparato kūnas būtų maždaug kamanės dydžio, o sparnų plotas – kaip cikados. Idėjos autorių teigimu, greitai plasnojantys sparneliai galėtų išlaikyti dronus vienodame aukštyje virš Marso paviršiaus, kur jos galėtų fotografuoti ir kitaip tyrinėti didelį plotą.

Aparatai pakiltų nuo centrinės, galbūt važinėjančios, platformos, ir grįžtų atgal pasikrauti baterijų. Iki praktinio pritaikymo šiai koncepcijai dar toli, bet NASA pranešime teigiama, kad pirmieji prototipai galėtų būti išbandyti iki 2023 metų, o į Marsą skrendančiame zonde robobitės atsidurtų 2023–2030 metais.

Visas dr. Kastyčio Zubovo surinktas najienas rasite ČIA.