Naujienos ir renginiai

 

Jis, kartu su kolegomis iš Vilniaus universiteto ir įmonių „Light Conversion“ bei „Ekspla“, įvertintas už eksperimentinės plėtros darbų ciklą „Didelės galios kelių optinių ciklų impulsų šaltiniai ekstremalios šviesos technologijoms (2009–2023)“ (autoriai: dr. Jonas Adamonis, dr. Rimantas Budriūnas, dr. Andrejus Michailovas, dr. Tomas Stanislauskas ir dr. Arūnas Varanavičius).

 

Nuoširdūs sveikinimai kolegai ir visai laureatų komandai!

 

A. Michailovas 2024 m. sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Žurnalas „Electro Optics“ lietuvį įtraukė į 2024 m. pasaulio fotonikos lyderių šimtuką; tai buvo vienintelis nominantas iš Lietuvos.

 

Mokslininkas yra prisidėjęs prie 23 išradimų sukūrimo. O vienas iš naujausių jo įvykdytų tarptautinių projektų – tai sukurta ankstyvosios krūtų vėžio diagnostikos Sistema „PAM3+“, leisianti be skausmo, invazinių priemonių, saugiai bei patikimai atlikti pacienčių tyrimus.

 

Lietuvos mokslo premijos laureatų darbai leido atsirasti ypatingiems didelio intensyvumo lazeriams, apie kuriuos viso pasaulio mokslininkai prieš gerą dešimtmetį net nesvajojo.

 

„Visados malonu, kai kažkas pažymi, nors ir nelabai didelį, bet atliktą darbą. Norėčiau pabrėžti, kad šio mūsų kolektyvo lyderis yra Arūnas Varanavičius. Jis tą darbą daug metų vežė ant savo pečių, o mes su kolegomis kuo galėjom, tuo padėjom“, – sako vienas iš Mokslo premijos laureatų.

 

 

 

Apie ką yra šios komandos darbų ciklas? A. Michailovas pasakoja, kad prieš daugybę metų Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre šviesaus atminimo lazerių mokslo mūsų šalyje kūrėjas profesorius Algis Petras Piskarsas su kolegomis išrado naują būdą, kaip stiprinti labai plataus spektro šviesos impulsus.

 

„Tai buvo kažkas panašaus į akmenuką, numestą į vandenį: bangos pasklinda į visas puses, o viduryje, kur akmenuką įmetei, vandens pūpsniukas tam tikrą laiką būna iškilęs, o po to nurimsta. Tos „bangos“ nuėjo toli į mokslinę erdvę ir atsispindėjo keliose vietose. Konkrečiai, Jungtinėje Karalystėje, Rutherfordo laboratorijoje, mokslininkai pagalvojo, kad šitą metodą galima pritaikyti tyrinėjant medžiagas, laukų sąveiką ir pan.

 

Britų teoriniai paskaičiavimai sužadino tam tikrų mokslinių grupių susidomėjimą. Vieni jų buvome ir mes“, – prisimena fizikas.

 

Tuo metu, apie 2000-iuosius, mokslas Lietuvoje buvo finansuojamas kukliai, tačiau atsirado  Tai atsitiko tuo metu, kai Lietuvos mokslas buvo kukliai finansuojamas, apie 2000-uosius. Bet atsirado Aukštųjų technologijų plėtros programa, ir tada labai trumpų impulsų fizikos bendrus tyrimus pradėjo mokslininkai iš tuometinio Fizikos instituto (nuo 2010 m. – FTMC), „Eksplos“, „Light Conversion“ ir VU.

 

Susiklostė, kad jie gavo užklausą sukurti plataus spektro lazerio impulsų stiprintuvą – tačiau tam reikėjo labai specifinių lazerių, kurių tuo metu niekur nebuvo. A. P. Piskarso paleistas paleistas į vandenį mokslinis „akmenukas“ padėjo pakloti pamatus tokių stiprintuvų tyrimams, tad VU lazeristai pradėjo eksperimentuoti, o kiti jungtinės komandos nariai – kurti specifinius lazerius.

 

„Vienas po kito buvo vykdyti keletas Aukštųjų technologijų plėtros projektų („Diogenas“, „Paradigma“ ir t. t.), kurių metu buvo tyrinėjami įvairūs technologiniai aspektai, reikalingi realizuoti VU mokslininkų išrastam metodui. Pavadinkim jį taip, kaip visi mokslininkai vadina, – OPCPA. Tai yra optinis parametrinis čirpuotų impulsų stiprintuvas.

 

 

 

Už čirpuotų impulsų stiprinimą Gérardas Mourou and Donna Strickland 2018 m. gavo Nobelio fizikos premiją, o to metodo pritaikymas parametriniam stiprinimui, sugalvotas profesoriaus Piskarsko, ilgą laiką bent jau Lietuvoje buvo užmarštyje. Bet, kai atsirado galingi kaupinimo pikosekundiniai lazeriai, programos „Paradigma“ metu buvo sukurta eksperimentinė sistema“, – pasakoja A. Michailovas.  

 

Tiesa, toji sistema buvo nepatikima, nestabili, išlindo daug įvairiausių niuansų. Tačiau taip buvo laikinai – prasidėjo didelių tarptautinių didelių projektų metas, taigi, puiki galimybė tęsti darbus. Laboratoriniai rezultatai buvo nelabai patikimi, tačiau, žinodami, kur slypi to priežastys, lietuviai nusprendė sudalyvauti viename iš projektų. A. Varanavičius buvo pagrindinis konsultantas, ištyrinėjęs visus aspektus, reikalingus, kad OPCPA sistema sėkmingai veiktų.

 

Buvo ištyrinėti visi sistemos smulkūs elementai – tereikėjo juos sėkmingai sudėti į vieną krūvą. Pasak A. Michailovo, čia didelis nuopelnas tenka ir A. Varanavičiaus mokiniams – įvairių laikotarpių doktorantams, kurių rankos ir protai padėjo sukonstruoti ir realizuoti sistemą.

 

FTMC fizikas prisimena, kad toji lazerinė sistema iš pradžių ji buvo gana maža, pavadinta „Naglis“. Atlikti pirmieji bandymai, pamatyta, kas gerai ir kas negerai. O paskui su visomis žiniomis ir turimu bagažu lietuviai įsiliejo į daug žadantį europinį projektą „Ekstremalios šviesos infrastruktūra“ (angl. Extreme Light Infrastructure, ELI).

 

 

 

ELI yra tarptautinė laboratorijų sistema, kurioje naudojami didelės galios ultratrumpų impulsų lazeriai. ELI mokslinių tyrimų bazės yra įrengtos Čekijoje, Vengrijoje bei Rumunijoje, o Lietuva yra viena iš ELI steigėjų, savo kurtais lazeriais bei žiniomis svariai prisidedanti prie šios reikšmingos iniciatyvos.

 

Būtent jos kontekste lietuvių komanda sukūrė vieną galingiausių pasaulyje SYLOS lazerių seriją, kuri pasaulio mokslininkams atveria naujų galimybių rentgeno spinduliuotės, 4D vaizdinimo, biologijos, gyvybės bei atosekundžių mokslų srityse.

 

Kaip feisbuko paskyroje rašo „Ekspla“, SYLOS lazerinės sistemos sulaukė aukščiausio įvertinimo dėl jų nepriekaištingo patikimumo ir ilgalaikio stabilumo. Lietuvos lazerių mokslininkai ne tik sukūrė, bet ir įvaldė visas pačias šiuolaikiškiausias technologijas, reikalingas unikaliems lazeriams realizuoti.

 

Dr. Andrejaus Michailovo indėlis Lietuvos mokslo premiją laimėjusiame darbų cikle – tai kaupinimo lazerių kūrimas; šie lazeriai yra OPCPA technologijos pagrindas.

 

„Taigi, iš pradžių turėjom gerą užkratą, kurio pagrindas buvo 2004-ųjų projektas „Diogenas“; turėjom parametrinių stiprintuvų technologijas, kurias Arūnas Varanavičius realizavo projektuose „Paradigma“, „Face Control“ ir „Naglis“; turėjom gerą kaupinimo lazerį.

 

Viską sudėjus į vieną vietą, mūsų mokslinis įdirbis pavirto tikra realizacija, kurios keturios ar penkios praktinės reinkarnacijos, SYLOS lazeriai, dabar stovi Vengrijoje, Segede, lazerių institute ELI-ALPS – ir dirba mokslo labui“, – džiaugiasi A. Michailovas.