Naujienos ir renginiai

 

Kaip rašoma žiniasklaidoje, šiemet daugiau nei 8000 dalyvių iš Lietuvos ir užsienio valstybių, tarp kurių – daugiau nei 2400 Lietuvos ir sąjungininkų karių, įveikė simbolinį 9 km atstumą nuo Antakalnio kapinių iki Televizijos bokšto. Visi finišą pasiekusieji buvo apdovanoti atminimo medaliais.

 

Bėgime dalyvavo ir FTMC Bėgimo klubo nariai –, FTMC direktorius prof. dr. Ramūnas Skaudžius ir Centro darbuotojai dokt. Arnas Vyšniauskas, dr. Renata Butkutė, dr. Juozas Dudutis, dr. Vadimas Dudoitis, dr. Lena Golubewa, dr. Tomas Javorskis, dr. Irmantas Kašalynas, Šarūnas Mačiulis, dr. Milda Petrulevičienė, dr. Monika Ruzgytė ir Sigita Siliuvienė.

 

 

 

 

Keletas FTMC Bėgimo klubo narių dalijasi, ką jiems reiškia Laisvės gynėjų diena.

 

 

Viena aktyviausių klubo narių, FTMC Optoelektronikos skyriaus fizikė dr. Renata Butkutė tomis dienomis ir naktimis su draugais budėjo prie LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Už tokį ryžtą mokslininkė dėkoja savo šeimai, kurioje apie Lietuvą būdavo kalbama labai daug.

 

„Mano senelis buvo Lietuvos karininkas, sovietų ištremtas ir nežinia kur palaidotas, šeima apie tai pasakodavo. Tad mano visa visą vaikystę ir jaunystę lydėjo mintis, kad Lietuva bus laisva.

 

Kai prasidėjo visi neramumai ir rusų armijos judėjimai, aš buvau aspirantūros studentė, gyvenau bendrabutyje prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų – ir visi įvykiai buvo man prieš akis.

 

Kai budėjome prie parlamento, mes ne tik stovėjom, bet ir šokdavom – mūsų draugai grojo smuikeliu ir armonika, eidavom šokti ir dainuoti nepriklausomybės dvasią. Kitą dalį laiko praleisdavome pas mus bendrabutyje, kur visas tas paras, be pertraukos, visus vaišindavom kava ir duodavom valgyti. Žmonės užsukdavo, sušildavo ir toliau eidavo būti prie Seimo. Vieną vakarą mes paruošėm kokius tris kibirus kavos, pripylėm į juos ir pakaitinom su spiralėmis... Nežinau, iš kur tos kavos gavom, nes jos tais laikais trūkdavo. Kaip galėjom, taip kovojom ir padėjom.

 

Žinant, kaip sovietai prieš tai susidorojo su ankstesniais nepriklausomybės judėjimais Tbilisyje, Baku ir kitur, mūsų pasipriešinimas, kad ir ramus, buvo lyg ėjimas ant ešafoto – išeini iš namų ir nežinai, ar begrįši... Visą laiką Žvėryno tiltu vyko intensyvus eismas, rusų BTR‘ai važinėdavo.

 

Sausio 12-ąją buvo vienos kambariokės gimtadienis. Kaip tik žiūrėjome žinias, ji pažinojo diktorę Bučelytę. Pamatėme, kad situacija įtempta ir išlėkėme prie Seimo kaip tik tuo momentu, kad desantininkai ėmė šaudyti televizijoje.

 

Negaliu pasakyti, kad mes šimtu procentų tikėjome, kad liksime laisvi. Bet dėl vienybės jautėme, kad mums pavyks. Visąlaik tai prisimenu ir labai džiaugiuosi, kad šiandien esame laisvi“, – sako R. Butkutė.

 

 

 

 

Klubo iniciatorius, FTMC organizacijos psichologas Šarūnas Mačiulis pasakoja, kad šis renginys jam – daugiau nei bėgimas, nes 1990-ųjų Sausio 13-ąją prisimena puikiai:

 

„Aš esu kaunietis. Kaip tomis dienomis Vilniuje buvo saugomas Televizijos bokštas ir tuometinis Radijo ir televizijos komitetas, lygiai taip pat saugojome Sitkūnų radijo stotį netoli Kauno. Taip pat patruliavome Laisvės alėjoje, kur buvo įsikūrusi Kauno televizija, pradėjusi tiesiogines transliacijas po to, kai sovietų desantininkai užgrobė televizijos ir radijo patalpas Vilniuje. 

 

Man buvo 20 metų, su kiemo draugais budėjome Laisvės alėjoje. Vieno mūsų draugo tėvas turėjo seną volgą. Kai tik pasigirsta gandų, kad sovietai jau ima Sitkūnus, šokam ir važiuojam gal 7 ar 8 žmonės toje volgoje, policija nekreipia dėmesio... Paskui sužinom, kad pranešimas melagingas, grįžtam atgal. Autostrada užsikimšusi, žmonės pasiruošę budėti.

Iš to meto išliko nerealus vieningumo, brolybės jausmas – kelias paras po Sausio 13-osios, žmonės nesiskirstė iš Laisvės alėjos, moterys atnešdavo užkandžių, arbatos...

 

Prisimenu man labai brangią a. a. Hokšilos Andradės ir Svaro dainą „Kur dingo vienybė?“. Toji tautos vienybė buvo neišmatuojama, jos apsakyti neįmanoma, tą reikia patirti. Aš dabar tos vienybės labiausiai ilgiuosi, kai šiandien visi esame susiskaidę, sulindę į socialinius burbulus, o priešas galbūt dar grėsmingesnis, nes matome, kokį žvėrišką veidą rodo.

 

Tad „Gyvybės ir mirties keliu“ man asmeniškai nėra vien tik bėgimas. Išreiškiu pagarbą Laivės gynėjams, ir kartu tai yra šventė – nes mūsų tautos, mūsų didvyrių pasiaukojimas atnešė pergalę. Mes nugalėjome, mūsų nepalaužė. Ir smagu, kad mūsų tiek daug susirenka, matau ryžtingas akis. Kyla jausmas, kad, jeigu vėl reikės, mes nekrūpčiosim“, – dalijasi Š. Mačiulis. 

 

 

 

 

FTMC Optoelektronikos skyriaus fizikas dr. Irmantas Kašalynas 1991-ųjų sausį gyveno Varėnoje, buvo bebaigiantis 12-ą klasę. „Pamenu, turėjau bilietus į „Roko maršą per Lietuvą“, bet mama neišleido“, – šypsosi mokslininkas.

 

„Sausio įvykiuose nedalyvavau, bet, kai vasarą atvažiavau studijuoti į Vilnių, bėgau viename iš pirmųjų renginių „Gyvybės ir mirties keliu“. Turėjau bičiulį, kuris mane pakvietė. Nuo tada vis sudalyvaudavau, iš viso daugiau nei dešimt kartų, jau nebeskaičiuoju.

 

O šiemet pirmąkart prikalbinau dukterį, tad buvo svarbu bėgti kartu. Toks estafetės perdavimas.

 

Sausio 13-oji man prakalba ir šiandien. Aš dabar jau esu vyresnis už žuvusius Laisvės gynėjus. Aš gyvenu, o jų nėra... Todėl svarbus tęstinumas, supratimas, ką dirbu, kodėl gyvenu. Tai man duoda prasmę.

 

Dalyvauju atminimo renginiuose, ryte prie lango uždegiau žvakutę. Šie simboliai maži, gal ne visada matomi, bet visada svarbūs. Tai reikšminga mano gyvenimo dalis“, – sako I. Kašalynas.