Viena iš svarbių renginio dalių – šiandien vyksianti diskusija itin aktualiu klausimu „Kaip susidoroti su iššūkiais doktorantūros studijų metu?“. Kaip rodo moksliniai tyrimai, iššūkių išties yra daug, ir apie juos kalbės diskusijos moderatoriai – neseniai daktaro laipsnį gavę FTMC mokslininkai dr. Raimonda Bogužaitė ir dr. Vladislovas Čižas bei doktorantė Agnė Minderytė.

 

Raimonda savo disertaciją apgynė rugsėjį, jos tema apie molekulinius „pirštų atspaudus“ atnešė sėkmę ne tik mokslinėje veikloje, bet ir konkurse „Tyrėjų Grand Prix“, kuriame pernai ji užėmė pirmąją vietą.

 

FTMC Nanotechnologijų skyriaus chemikė dalijasi mintimis apie sunkumus, galinčius iškilti doktorantūros metu.

 

 

 

 

Su psichologinėmis problemomis susiduria daug jaunų žmonių, ypač po pandemijos apie tai ėmėme dažniau kalbėti, tačiau nemažai mokslinių tyrimų (pavyzdžiui, 2022 m. atliktas Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos tyrimas ar visai neseniai žurnale „Nature“ pasirodęs straipsnis apie Švedijos doktorantų savijautą) rodo, jog ypatingai tarp jaunųjų mokslininkų bei doktorantų pastebimas dažnesnis išsekimas, padidėjęs nerimas ar depresijos apraiškos.

 

Iš asmeninės patirties taip pat galiu pasakyti, jog aplink save esu mačiusi įvairių situacijų: emocinių kalnelių, studijų metimo, pasimetimo, abejonių. Tačiau, žinoma, yra ir pozityvo, turime labai sėkmingų, įdomių istorijų, tad balansas vis tik yra.

 

 

Pirmiausia pradėčiau nuo to, jog doktorantūros studijų metu (jei be pertraukų tęsiame mokslus) esame „rimtėjančio“ gyvenimo etape. Daug aplinkos draugų, kolegų ima kurti šeimas, pirkti būstus, aktyviai įsitraukti į darbines karjeras, gauti stipriai didesnes pajamas. O doktorantas vis dar turi studento statusą. Kartais atrodo, kad dar gali būti ne iki galo subrendęs, apsisprendęs. Verta pastebėti, jog ir išorės vertinimas yra tam tikra prasme skirtingas – tai irgi primeta naštos. Vienos institucijos bei žmonės doktorantą mato tik kaip studentą, kiti – kaip darbuotoją, suaugusį žmogų, kuriam tiesiog reikia vykdyti ir akademinę veiklą.

 

Doktorantūros pasirinkimas taip pat tarsi įpareigoja užtikrintai rinktis mokslo kelią, būti rimtai apsisprendusiu. Doktorantūros studijų laisvės ne visiems reiškia paprastesnį gyvenimą, nes per ketverius metus tau reikia užtikrinti darbų vyksmą, eksperimentų vykdymą, straipsnių rašymą, vykti į konferencijas, dalyvauti įvairiuose projektuose, kartais ir megzti naujus ryšius su kolegomis, vadovais (jei esi naujoje aplinkoje) ir tik po to rengti disertaciją. Tad ta ilgesnė trukmė ir atsakomybė iš esmės yra visiškai kitokia nei bakalauro ir magistro laiku.

 

 

 

 

Iššūkių gali būti įvairių, vieni pakankamai greitai įveikiami: laiko, darbų planavimas, išsikeltų užduočių ir tikslų pasiekimas. Tačiau būna ir sudėtingesnių atvejų: keblūs santykiai su darbo aplinka, vadovais, socialinių garantijų trūkumas, nežinia dėl ateities.

 

Iš anksto turbūt reikėtų nusiteikti gan dinamiškiems procesams, nebijoti būti lankstiems ir kritiškai vertinti visas situacijas, įžvelgti pozityvą.

 

 

Mano patirtis yra gana teigiama. Nepaisant to, jog turėjau įvairių kalnelių (ypatingai paskutinis doktorantūros etapas atnešė papildomų psichologinių iššūkių), visą studijų patirtį vertinčiau gerai. Džiaugiuosi pasirinkimu, nes su juo atėjo labai daug įdomių ir naudingų patirčių, atsivėrė naujų galimybių, apie kurias prieš tai mąsčiau mažiau.

 

 

 

 

Manau, kad bendruomenė į problemas dėmesį kreipti stengiasi, vien šiandienos diskusijos inicijavimas rodo teigiamą kryptį. Žinoma, visuomet dėmesio, gerėjančių sąlygų norisi daugiau. Manyčiau, jog žvelgiant bendrai tiek į emocinius, tiek į techninius sunkumus ar socialinių garantijų klausimus doktorantūros laikotarpiu, reikėtų ieškoti daugiau sisteminių, nacionalinių sprendimų ir kurti pokytį šioje srityje. Ką galime keisti ir tobulinti, tikrai yra, tačiau sakyčiau, reikalingos ir platesnės diskusijos, rimčiau išdiskutuoti sprendimo būdai.

 

 

Šioje diskusijose labiausiai norėsime atkreipti dėmesį į kylančius sunkumus doktorantams, atsakyti į jų asmeninius klausimus bei per savo patirtis pasidalinti gerąja praktika – ar klaidomis, kurių nereikia kartoti (šypsosi). Norisi turėti atvirą diskusiją, jog doktorantų bendruomenė FTMC ir kitur galėtų tapti artimesnė ir susidurtų su mažiau iššūkių šiame doktorantūros kelyje.

 

Jei diskusiją stebėsite nuotoliniu būdu, kviečiame visus doktorantus užduoti ir anoniminius klausimus: slido.com/#phd.