News & Events

 

Mūsų kolega įvertintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Visą gyvenimą tyrinėjantis medžiagų fazinius virsmus, mokslininkas prieš keletą metų išleido savo apsakymų rinkinį „Pirmoji kino mechaniko meilė“.

 

Pokalbis su Evaldu Tornau – apie jo mokslinį kelią, studentiškus nuotykius, pagarbą vienam seniausių mokslo leidinių Lietuvoje ir įamžintas įdomias ir linksmas istorijas.

 

Taip, esu labai didelis krepšinio sirgalius. Su labai ilgu stažu. Paauglystėje gyvenau šalia Kauno sporto halės, todėl eidavau ten ir žiūrėdavau visas rungtynes – ir eilines, ir legendines. Prieš rungtynes aplink halę būriuodavosi minios žmonių, sunku būdavo prieiti prie durų, visi ieškodavo šanso patekti į vidų. Todėl iš pradžių tėvas vesdavosi mane už rankos, jis ir įskiepijo meilę krepšiniui.

 

Mačiau iš arti legendinius krepšininkus, kurie čia atvažiuodavo, – pavyzdžiui, latvius Janį Krūminį ir Visvaldį Eglytį, kuris mesdavo baudas „bobute“.

 

Pradėjau lankytis krepšinio varžybose nuo tų laikų, kai „Žalgiryje“ ėmė žaisti Modestas Paulauskas. Mačiau ir Aleksandrą Belovą. Girdėjot tokį? Buvo vienintelis kartas, kai sovietai laimėjo olimpiadą [1972 m. Miunchene]. Likus 3 sekundėms jam pasiuntė kamuolį per visą aikštę, o jis pataikė lemiamą metimą iš po krepšio.

 

 

Leningrado krepšinio komandai tada vadovavo toks griežtas treneris Kondrašinas. Kartą jis į Kauną atsivežė tuo metu dar 16-os metų Belovą ir jį visaip auklėjo. Per rungtynių pertrauką iš tribūnos mačiau juokingą epizodą, kai tas jaunuolis priėjo prie ledų pardavėjos, apsidairė, ar Kondrašinas nemato, ir nusipirko ledų. Vėliau jis labai išgarsėjo, bet jį suėdė traumos ir jaunas mirė. Po to buvo daug kitų garsių krepšininkų. Paskui atėjo Sabonio era.

 

 

 

Buvo begalinis visų noras, kad laimėtų „Žalgiris“. Maskvos CSKA komandos visi nemėgo, nes jie į armiją (ir savo komandą) imdavo pačius geriausius žaidėjus. Arvydą Sabonį Kauno valdžia įtaisė į miškininkystę Žemės ūkio akademijoje, nes studentų miškininkų tuo metu neėmė į armiją.

 

Halėje buvo tokia nuostabi atmosfera! Nuo to laiko esu ištikimas „Žalgirio“ sirgalius, nors jau seniai gyvenu Vilniuje.

 

 

Pažaisdavau su draugais mokykloje. Mano brolis Vilmantas buvo labai geras krepšininkas. Žaidė Vlado Garasto treniruotose jaunimo rinktinėse. Neseniai žiūrėjau interviu su Marčiulioniu, jis prisimena, kaip žaisdavo prieš mano brolį. Bet Vilmantas buvo nepakankamai aukštas profesionaliam krepšiniui ir galų gale jį metė.

 

 

Nežinau, kodėl mane pasirinko. Įteikė už nuopelnus moksle ir mokslo populiarinimą. Centro vadovybė, matyt, pasiūlė, gal dar kažkas parėmė. Šiaip, man malonu, kad kolegos įvertino. Bet nenoriu šito dalyko per daug sureikšminti. FTMC yra ir kitų gerų mokslininkų, tikrai ne blogesnių už mane.

 

 

Taip. Tiesą sakant, nežinau, kodėl taip išėjo. Specialiai to nesiekiau.

 

 

Pasakė, bet aš to nesakysiu (juokiasi).

 

 

 

 

Atėjau anksčiau, 1976-aisiais, būdamas gal trečio ar ketvirto kurso VU Fizikos fakulteto studentas. Tada buvo taip: studijuoji penkis metus ir po to gauni aukšto mokslo diplomą. Tuo metu amžinatilsį prof. Raimundas Dagys fakultete surinkdavo perspektyvius studentus Puslaidininkių institutui ir jiems parinkdavo darbo vadovus. Kaip tik tuo metu į Puslaidininkių institutą buvo atvykęs toks fizikas iš Sibiro glūdumų, vardu Vladimiras, Volodia. Kokiais keliais jis čia nutūpė, nežinau – bet jo sritis nebuvo puslaidininkiai. Jis teoriniais metodais modeliavo fazinius virsmus, o tuo metu nagrinėjo feroelektrikus ir kitas medžiagas, pasižyminčias faziniais virsmais. Atsivežė naują metodiką, modelius. Dagys mane priskyrė jam.

 

 

Faziniai virsmai vyksta, kai medžiaga pereina iš vienos būsenos į kitą. Tarkim,  vanduo virsta ledu. Įvyksta būsenos pasikeitimas – iš dinamiškesnės (vandens) į kietą (ledą), jau turintį kristalinę struktūrą.

 

Faziniai virsmai būna kristaluose, kai vieną kristalinę būseną, pavyzdžiui, šaldant, keičia kita. Dažnai toks virsmas lydimas medžiagos savybių pasikeitimo. Tarkim, medžiaga buvo puslaidininkis ar metalas, turėjo varžą ir staiga žemoje temperatūroje jos neteko – toks reiškinys vadinamas virsmu iš normalios būsenos į superlaidžią. Aukštatemperatūris superlaidumas tam tikrose itrio-bario-vario oksiduose buvo didelis bumas kokius dešimt metų po 1990-ųjų.

 

Yra ir kitos populiarios medžiagos pasižyminčios faziniais virsmais, pavyzdžiui, feroelektrikai. Jose virsmo taške atsiranda savaiminis elektrinis dipolis [vidinis pastoviai „įkrautas“ elektrinis laukas]. Jis atsiranda keičiant temperatūrą, slėgį ir pan.

Aš tyrinėjau ir taikiau fazinių virsmų modelius įvairiose medžiagose. Tie modeliai naudojami įvairiose srityje, net ekonomikoje.

 

Mano vadovo atvežtas mokslas buvo neįprastas į puslaidininkių fiziką orientuotame institute. Ir vadovas buvo savotiškas, išsiskyrė iš visų. Jis siaubingai keikėsi, visą laiką rūkė, buvo baisiai (lietuviškais standartais) netašytas ir, aišku, kalbėjo tik rusiškai.

 

Dirbau su Volodia, parašėm bendrų straipsnių, apsigyniau kandidatinę (dabar daktaro) disertaciją. Paskui atėjo 90-ieji, jis nuėjo į biznį, persikėlė į Maskvą ir galiausiai nutūpė Čikagoje.

 

Prieš kokius 5 metus pagalvojau: „Ką jis dabar veikia?“ Pagūglinau ir pirmam puslapy žiūriu – Amerikoje, kažkur Indianoje, juodas antkapinis akmuo, gimimo ir mirties metai. Supratau, kad tai – mano Volodia. Išplaukė krūva atsiminimų, istorijų. Žinau, kad sako „apie mirusius tik gerai arba nieko“. Bet tada nieko įdomaus neliktų, o jis buvo įdomus – labai grynas ir ciniškas žmogus. Iš jo galima pasimokyti, kaip nereikėtų elgtis. Visą nuo mokslo likusį laiką jis nuosekliai skyrė savo buities tobulinimui. Nusprendė, kad jam reikia būti turtingu ir tokiu, matyt, tapo – devyniasdešimtaisiais ėmė prekiauti metalais ir kitkuo. Nusprendė, kad labiau apsimoka būti lietuviu ir tokiu tapo, surado kažkokius senus savo mamos dokumentus ir pasikeitė pavardę į lietuvišką. Vėliau girdėjau Čikagos lietuvių pasakojimą apie vieną viskiu prekiaujantį ir lietuviškai nekalbantį „lietuvį“.

 

 

 

 

Jis buvo nesimpatiškas žmogus, avantiūristas, bet, kalbant objektyviai, būtent jis atvežė naują mokslinę metodiką, su kuria supažindino mane ir dar kelis žmones, jo doktorantus. Ir paskui mes tuos modelius ir metodus naudojom, vystėm, taikėm. Juos galima pritaikyti įvairioms sistemoms, aišku, kažkiek modifikuojant.

 

Dirbau su feroelektrikais, superlaidininkais, su atomų rekonstrukcija ant metalų paviršiaus, o prieš 12 metų pasukau į kitą sritį. Yra toks labai vizualiai gražus dalykas – molekulių susitvarkymai ant grafito ar įvairių metalų paviršių. Molekulės „sudedamos“ ant tų paviršių ir veikiamos cheminių (vandenilinių ar kovalentinių) jėgų susitvarko – iš netvarkingo atsitiktinai išsidėsčiusių molekulių ansamblio staiga susiformuoja tvarkinga, graži (dažniausiai dvimatė) struktūra. Visa tai stebima skenuojančiu tuneliniu mikroskopu, daromos nuotraukos.

 

 

Aš tokius susitvarkymus modeliuodavau, t. y. aiškindavausi, kodėl molekulių ansambliai pasidaro tokie ar kitokie. Bet taip, pritaikymai egzistuoja. Pvz. medicinoje, nes kai kurios iš tų struktūrų turi dideles ertmes, į jas iš principo įmanoma įstatyti specialią molekulę kokiai nors užduočiai atlikti. Tai gali būti taikoma vaistų pramonėje, ar pan. Toks dalykas iš esmės įmanomas, tik specialiai nesidomėjau, kiek toli tie taikymai pasistūmėję.

 

 

Taip, ten dirbau. Tačiau tarp 1990-ųjų ir 2005-ųjų mokslui Lietuvoje buvo labai sunkūs laikai. Tai akivaizdžiai matosi mūsų Centre, net direktoriaus rinkimuose jautėsi: nėra vidurinės mokslininkų kartos. Nėra penkiasdešimtmečių. Yra keturiasdešimties ir jaunesni, o tada šešiasdešimtmečiai ir vyresni. Atsirado gal 15 metų plyšys.

 

Tai buvo laikas, kai algos buvo menkos, prisuko radiatorius (tiesą sakant, nušalau kojas tuo metu sėdėdamas senojo pastato ketvirtame aukšte ir šildydamasis elektriniu šildytuvu), daug gabių žmonių išėjo iš mokslo. Ėjo į ministerijas, verslą, bankus...

 

 

 

 

Specialiai neieškojau, bet užsieniečiai patys mus kviesdavosi – net ne po vieną, o grupėmis. Mes išvažiavome keliese, ten dirbom. Buvau Švedijoje ilgiau nei šešis metus, bet vis grįždavau į Lietuvą,  vasaromis ir šiaip. Realaus buvimo užsienyje – kiek daugiau nei treji metai.

 

 

Taip, tik ten mes tyrėme aukštatemperatūrius, daugiausiai itrio-bario-vario superlaidininkus. Tai kaip paprastas metalas virsta superlaidžiu. Tyrinėjome net konkrečiai ne tą virsmą, be su juo susijusį struktūrinį virsmą. Ir įvairias kitas medžiagas, tuo metu tai buvo labai populiaru. O apie 2000-uosius grįžau namo.

 

 

Todėl, kad buvau per senas. Gal ir dėl charakterio savybių. Žmona nevažiavo, ji su vaikais gyveno Lietuvoje, tad neprojektavau savęs Švedijoje. Kiti ten liko, mokėsi kalbos, kai kas tapo profesoriais. Kiti išvažiavo dar toliau.

 

 

Ne, nebuvo. Esu konservatyvus, nelabai linkęs į permainas. Be to, kai išvažiavau buvau 36-ių, grįžau vyresnis nei 40-ies. Tokio amžiaus sunku pakeisti aplinką.  Jaunam, be šeimos – tikriausiai lengviau.

 

Kita vertus, Lietuvoje gyvenimas sparčiai gerėjo. Kai išvažiavau, institute alga buvo 40 dolerių (ir visi mąstė, kaip čia prisidurti), Švedijoje daug kartų didesnė. Kai grįžau, skirtumas buvo sumažėjęs iki dviejų kartų. O dabar net nežinau. Be to, būtų nelengva priprasti prie visuomenės, kuri gerokai kitokia, su savo pliusais ir minusais. O Lietuvoje esi pripratęs, visi (bent tavo rate) – savi.

 

 

 

 

Pamenu, draugo paklausiau: ką darai? Sako, rašau antrą disertaciją, habilitacinę. Galvoju, velnias, reikia ir man, straipsnių juk turiu. O aš vis atidėliojau.

 

Maždaug tuo metu šalyje vyko diskusija, ar Lietuvos mokslininkams reikia antros disertacijos. Rimvydas Valatka, visa ko žinovas, net buvo parašęs straipsnį, kur įrodinėjo, kad tai tėra laiko gaišimas. Bet kai turi daug publikacijų, tos problemos nėra, o antra disertacija vaidina saugiklio vaidmenį, nes uždeda kartelę ir sukuria hierarchinę sistemą – neįsileidžia profesorių su penkiais straipsniais.

 

Parašiau disertaciją per kelis mėnesius, nes turėjau daug straipsnių ta tema. Buvo 1999-ieji. Po kelių metų gavome premiją už darbus apie fazinius virsmus ir feroelektrikus. Mes su Lapinsku teoretikai, o Banys prisidėjo eksperimentais.

 

 

2010-aisiais žurnalo situacija buvo neaiški ir vyr. redaktoriumi nelabai kas norėjo būti. Kai kurie išvis siūlė žurnalą uždaryti ir užmiršti. Kai atsistatydino buvęs vyr. redaktorius, Lietuvos fizikų draugijos ir žurnalo redkolegijos posėdžio metu kolegos rodė vieni į kitus ir klausinėjo: gal tu, o gal tu? Visi atsisakinėjo. O aš sutikau.  Nežinau, kodėl. Valdžia pažadėjo paremti. Bet ir man pasirodė įdomu.

 

Greit bus 15 metų, kai tuo užsiimu. Be abejo, leidinys turi problemų. Tai nėra prestižinis žurnalas, o finansavimą mokslininkai gauna už straipsnius aukšto reitingo žurnaluose – tad lietuviškų tekstų srautas labai mažėja. Jau ir 2010 m. tai buvo akivaizdu.

 

Bet šiam žurnalui daugiau nei 60 metų, pirmasis išleistas 1961 m. Tam tikru laiku, šešiasdešimtaisiais–septyniasdešimtaisiais, jis buvo labai svarbus. Lietuvos fizikams reikėjo gintis disertacijas, o spausdintis Rusijos žurnaluose buvo gan sunku – ten sava mafija, sunku patekti. Spausdintis Vakaruose valdžia tai draudė, tai leido su išlygomis. Tad savo leidinio reikėjo. Ir du–tris dešimtmečius mūsų žurnalas vaidino labai svarbų vaidmenį.

 

Man ir kolegoms reikėjo (ir reikia iki šiol) kažkokiu būdu palaikyti žurnalo funkcionavimą, nepaisant to, kad mūsų fizikai į jį rašė ir teberašo mažai. Reikėjo pasitelkti įvairių gudrybių, kaip „priversti“ mūsiškius atsiųsti straipsnių. Vienas iš būdų – daryti jubiliejinius leidinius. Pavyzdžiui, garsiam fizikui – 80 metų; eini pas jo mokinius – dabar jau žinomus profesorius, turinčius savo doktorantų, ir sakai: vyrai, pagerbiam žmogų, padarom leidinį. Dažniausiai sutinka. Taip pat spausdinom mokslinių konferencijų darbus. Galų gale, jauni žmonės, kurie mokosi rašyti, parašo.

 

Šiandien sumažėjo vieno numerio storis – vietoj 10 mokslinių straipsnių turim 6. Kas kelis metus, kai pajaučiu, kad žurnalo portfelis plonėja, rašau atsišaukimus Lietuvos fizikams, apeliuoju į patriotizmą, kad padėtų, ką nors parašytų.

 

Yra lengvas būdas užpildyti žurnalą menkaverte produkcija iš Indijos, Arabijos, Kinijos. Kai kurie leidiniai ir eina tokiu keliu. Ir į mūsų redakciją ateina daug tokių straipsnių. Nesakau, kad jiems uždarau duris – bet palieku pusiau praviras, kad patektų tik vienas kitas geras straipsnis, perėjęs rimtas recenzijas. Norisi, kad žurnalas, kurį mes leidžiame savo arba projektinėmis lėšomis, būtų pirmiausia skirtas mūsų fizikams.

 

 

Man yra sakę, kad reikia nuimti tą „Lithuanian“, nes jaučiasi provincijos atspalvis. Mokslas juk globalus. Bet nuėmus tą žodį, prarasim ne tik seną ir svarbią tradiciją, kartu prarasim ir cituojamumo rodiklį. Pagal tarptautinės reitingavimo sistemos taisykles žurnalas turi būti periodiškas, spausdinamas anglų kalba, turi būti recenzuojamas. Ir taip tikrinamas 3 metus. Tik tada naujajam žurnalui suteiktų (arba ne) tą rodiklį.

 

Galų gale, tai yra jau daugiau nei 60-ies metų istorija. Nesinori jos nutraukti. Tai vienas seniausių iki šiol leidžiamų Lietuvos mokslinių žurnalų. Man nesinori būti tuo paskutiniuoju, kuris užrakintų duris ir išeitų.

 

 

 

Paminėjote istoriją, tad dabar nusikelkime į senesnius laikus. Juk turėjo būti ta „pirmoji meilė“ ar susižavėjimas fizika. Kada nusprendėt, kad norite pasukti šituo keliu?

 

Nieko aš nenusprendžiau, nežinau, kodėl taip pasirinkau. Gimiau ir baigiau mokyklą Kaune, gerai mokiausi. Tėvas dirbo tuometiniame Kauno politechnikos institute, o mama – Kauno medicinos institute. Jie buvo docentai. Galvojau, gal stoti į Politechnikos institutą, bet paskui apsigalvojau. Kodėl išsirinkau fiziką, juk galėjau laisvai įstoti į chemiją ar dar kitur? Nežinau.

 

Yra žmonių, kurie labai gerai žino, kuo norėtų tapti, kur norėtų studijuoti. Man taip nebuvo. Tiesą sakant, mūsų mokykloje buvo prastas fizikos paruošimas. Neblogai mokėjau matematiką. Nuvažiavau į Vilnių ir įstojau. Taip ir papuoliau į tą fiziką.

 

Bet kai papuoliau, tai tikrai nesigailėjau. Nes Vilniaus universiteto Fizikos fakultete tuo metu mokėsi labai šaunūs studentai, pati fakulteto atmosfera buvo gera, jautėsi savotiška nepriklausomybė. Kiek, aišku, buvo įmanoma tais laikais. Gal todėl, kad tęsėsi sena tradicija.

 

Laikas buvo durnas, brežnevizmo laikai. Bet stipriai to nesijautė. Mažiausiai baimės buvo šiame fakultete. Turėjom „Fiziko dienas“, studijavo gabūs žmonės, ideologiškai nesuvaržyti. Jeigu anuo metu nueini studijuoti į teisę ar istoriją, tai žinai, kad tau meluos. O fizika visur ta pati – ar Sovietų Sąjungoj, ar kitur.

 

Fakultete draugavom, gėrėm alų, panašias knygas skaitėm, panašiais dalykais domėjomės, vienas iš kito mokėmės – buvo labai faina.

 

Ir vyko  įspūdingos „Fiziko dienos“, kurioms ruošdavomės per naktis dvi–tris savaites iki jų. Turėjom sukūrę savo teatriuką.

 

 

Aš rašydavau tekstus ir kartais režisuodavau. Ko nesigailiu, tai šitų penkerių metų – buvo nuostabus laikas. Daug draugų išliko iki šių dienų.

 

 

Jis buvo labai laisvas. Stebiuosi, kaip dekanas ar kita valdžia viską amortizuodavo. Žinoma, jei pakabinsi Lietuvos trispalvę, tai niekas tavęs neišgelbės. Bet jeigu studentas padarydavo kokią kvailą mikronesąmonę, tą žmogų komjaunimas „apsvarstydavo“ pseudosusirinkime ir duodavo „nuobaudą“. Jei saugumas sužinotų, kad čia kažkas nutiko, galima atsakyti, kad mes viską padarėm ir išsiaiškinom.

 

 

 

Pažinojau vieną tuometinio Dailės instituto studentę, paprašiau, kad ji padarytų plakatą mūsų spektakliui. Neprisimenu kokiam, gal pagal Šveiką. Ji sutiko, padarė, atnešė ir pakabino skelbimų lentoje Fizikos fakultete. Man prieš tai neparodžiusi. O plakatas buvo padarytas ant „Tiesos“ ar „Komjaunimo tiesos“ pirmo puslapio: generalinio sekretoriaus Brežnevo veidas, užtepliotas pavadinimas ir kažkas ten nupaišyta „šveikiško“ ant to veido  – ar tas kareivis išvietėje sėdi, ar dar kažkas. Nepamenu dabar. Nepagarbus, ideologiškai neteisingas dalykas (šypsosi).

 

Na, ir pamatė budri akis, bet, ačiū Dievui, tai tebuvo vietinis komjaunimo veikėjas ar fakulteto darbuotojas. Greitai nuplėšė, iškart man ir ypač teatro direktoriui Romui Juškevičius atlaužė velnių. Greit suorganizavo komjaunimo susirinkimą, o Romkai išrašė papeikimą „jeigu kas“. Ir viską nuleido negirdom. Mane tik barė.

 

 

Mano būsima žmona ir padarė tą plakatą. Ideologiškai nesubrendusi buvo...

 

 

 

 

Man visada patiko literatūra, nuo vaikystės mėgau knygas. Jaunas kažkada bandžiau rašyti, bet sekėsi labai prastai. Paskui viską išmečiau.

 

Mano žmona dailininkė, domisi menu, eina į parodas ir mane vedžiodavosi. Tai turiu šiokią tokią erudiciją šiuo klausimu. Galiu atskirti gerą meną nuo blogo.

 

Jūs teisingai pastebėjot, kad tiksliukai skiriasi, aš nesu grynas tiksliukas. Aš ir moksle buvau daugiau rašytojas, nes, kiek save prisimenu, tekdavo rašyti straipsnius, nes kiti to privengė. Rašant tekstą jį turi išgryninti iki aiškumo. O aš buvau toks šiek tiek „barokinis“. Mėgau gražiai rašyti, kaip man tuo metu atrodė.

 

Rašydamas mokslinius straipsnius, aš gryninau savo stilių. Stengiausi, kad sakiniai būtų logiški, tvarkingi, kad nebūtų pašalinių dalykų.

 

Dabar aš kartais tvarkau svetimus angliškus tekstus. Būna, kad žmogus atneša suveltą tekstą ir kaltina anglų kalbą. Bet tai nuo kalbos nepriklauso. Reiškia, ir lietuviškai tu jo nesuformuluoji tinkamai.

 

Galbūt taip paskui vėl pradėjau rašyti prozą. Sutapo du dalykai. Pirmasis – išsigryninau, išmokau rašyti paprastai. O antra – artėjo 50-oji „Fiziko diena“, 2018 metai. Organizatoriai paprašė siųsti įvairias nuotraukas, senus anekdotus, įrašus. Buvo tokia internetinė enciklopedija – „Fidipedija“. Ką aš siųsiu? Neseniai buvo mirę keletas mano kurso draugų, pagalvojau, kad juos reikia kažkaip paminėti. Ir šiaip, norėjosi parašyti apie tuos laikus. Kažką atsiminiau pats, kažkokius atskirus įvykius, bet daugiau bendrą atmosferą. Mano vieno prisiminimų buvo maža.

 

Ėmiau susitikinėti su savo draugais, kursiokais ir tais, kurie teatre vaidino. Kažkas kažką prisimindavo, man pasakojo ir aš pats ėmiau prisiminti. Tie prisiminimai pradėjo „gyventi“. Atsisėdau ir ėmiau užrašinėti. Parašiau gal 40–50 puslapių, nedidelėmis novelėmis. Pridėjau nuotraukų. Ir nusiunčiau į „Fidipediją“.

 

Ją tvarkė jauni fizikai, o dabar visi feisbukiniai tekstai yra trumpi. Jie man taip nesakė, bet mintis buvo maždaug tokia: fiziko-veterano tekstą mes paimsim, bet šiaip jau mes rašom trumpai (šypsosi). Trumpa istorija, anekdotas ir užtenka. O aš aprašiau realius anekdotus, tik ilgesnius.

 

Tuos tekstus jie įkėlė į interneto svetainę, išsiunčiau juos savo draugams. Iš skaičiusių reakcijos, atsiliepimų supratau, kad jiems tos nostalgiškos istorijos patiko. Ar tada pasijutau kažkokiu rašytoju? Ne. Bet tuomet pagalvojau – juk liko dar tiek daug gerų (tik neužrašytų) istorijų!

 

Mano tėvas (jam 93-eji) labai daug jų žino. Jas dažnai ir man pasakodavo, bet turi pribręsti, kad jas normaliai išgirstum. Kad atsidarytų kažkoks vidinis vožtuvas. Paprašiau, kad vėl papasakotų iš naujo. Tada pradėjau rašyti savo istorijas. Žmona prisiminė senus nutikimus iš sovietinių laikų Vilniaus centro gyvenimo. Kolega Saulius Balevičius taip pat nuostabus pasakotojas, jeigu jį prakalbini. Kai pradedi užrašinėti, jau pati istorija veda.

 

Žodžiu, parašiau istorijų pluoštą, daviau paskaityti su leidyba susijusiai dukros draugei. Jai patiko, perdavė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos žmonėms. Labai miela ir rūpestinga redaktorė, su kuria dirbau, sako: „Gerai, dėk į krūvą.“ Arba – „šito gal nedėk“. Taip ir dėjau, o 2022 m. jie išleido knygą.

 

 

 

 

Jos visos yra tikros, tik, aišku, aš ten improvizuoju, pridedu svarbių detalių, nes be jų atrodys, kad „aš ten nebuvau ir nieko nežinau“. Kartais herojai nukeliauja tais keliais, kur aš juos nuvedu. Bet apsakymų „griaučiai“ yra tikros istorijos. Pavyzdžiui, kai mano močiutę po karo išsivedė saugumas, ir mano tėvas, tada dar paauglys, tris paras buvo „vienas namuose“.

 

 

A, čia gera istorija! (šypsosi) Mano dėdė pasakojo, kaip po karo, 1948 m., jis vežiojo agitacinį kiną.

 

Visą jo šeimą jau buvo išvežę į Sibirą – tėvą, motiną ir du jaunesnius vaikus. O dviejų vyresnių sūnų tuo metu namuose nebuvo. Jie gyveno pas mano močiutę Kaune. Staiga pasklido gandai, kad artėja naujas trėmimas, ir tuos du vaikus gali paimti „šeimų sujungimui“. Močiutė labai išsigando. Ji pažinojo to meto kinematografijos ministrę ir nuėjo pas ją patarimo.

 

Ta patarė leisti mano dėdę keliems mėnesiams į kino mechanikų mokyklą ar kursus Kaune, o paskui siųsti į provinciją rodyti kino. Toliau nuo vietinių akių. Baigęs kursus, jis pasirinko Zarasų rajoną, kuo toliau nuo Kauno, ir 17–18 metų paauglysarkliu ir vežimu vežiodavo grynai propagandinį, raudoną kiną. Kartu vežėsi ekraną, dyzelį generatoriui ir kt.

 

Kartais, kai jis kokiam nors bažnytkaimyje parodydavo „Tarybų Lietuvos“ žurnalą ir filmą „Volga, Volga“, jį naktį pakelėje sustabdydavo partizanai, nusivarydavo į savo stovyklą ir liepdavo filmus rodyti jiems. Ir džiaugdavosi, plodavo, kartais net sumokėdavo. Jiems buvo liūdna, pramogų reikėjo. Kad ir tokių.

 

 

Negalvoju apie tai. Tokių dalykų neplanuoju. Jie patys atsitinka. Arba – ne.