Tokią galimybę siūlo Baltijos-Amerikos laisvės fondas (Baltic-American Freedom Foundation, BAFF) – už Atlanto gimusi iniciatyva, kuria siekiama skatinti JAV ir Baltijos šalių bendradarbiavimą mokslo bei ekonomikos srityse.

 

Tai išbandė Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) Funkcinių medžiagų ir elektronikos skyriaus mokslininkas dr. Arūnas Stirkė. BAFF Alumnų tarybos narys teigia, kad šis fondas jam suteikė galimybę ne tik atlikti praktiką JAV, bet ir atrasti naują perspektyvią mokslo sritį – darbą su mikrodumbliais – kurią sėkmingai perkėlė ir į FTMC.

 

Chemikas pasakoja apie savo patirtį Amerikoje, BAFF privalumus ir kviečia visus susidomėjusius drąsiai į jį kreiptis – nesvarbu, iš kokios mokslo įstaigos bebūtumėt.

 

 

 

 

Šis fondas įkurtas JAV ir yra finansuojamas šios šalies pinigais.

 

Įdomu tai, kad BAFF valdybą sudaro amerikiečiai, kurių tėvai ar seneliai kilę iš Baltijos šalių. Šie žmonės šiandien turi gerus verslus, įprastai dirba didelėse kompanijose. Valdyba valdo fondo pinigus: iš pradžių pradinį kapitalą davė JAV valstybė, o dabar jį augina patys fondo žmonės, investuodami į įvairias rinkas ir iš to uždirbdami.

 

BAFF misija yra remti jaunus Baltijos šalių piliečius teikiant pinigines stipendijas, apdovanojimus (awards) stažuotėms, praktikai pasirinktoje JAV valstijoje. Jų veikla orientuota į gabius jaunius žmones, siūlomos penkios skirtingos programos, su kuriomis susipažinti galima fondo interneto svetainėje. Priklausomai nuo programos, jose gali dalyvauti asmenys nuo 11 klasės mokinio iki labai brandaus mokslininko.

 

Taip pat galima gauti finansavimą trumpam laikotarpiui į Baltijos šalis pasikviesti specialistą iš Amerikos (tą siūlo „Baltijos-Amerikos dialogo programa“). Finansuojama viskas: svečio skrydis, apgyvendinimas. Tai labai naudinga, ypač organizuojant mokslines konferencijas Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje. Jokių problemų paprašyti ir kokį rimtesnį žmogų atsivežti.

 

 

2018 m. keliavau į Arizonos valstijos universitetą Fynikse. Tai labai kietas universitetas, kai kuriose srityse – vienas kiečiausių Amerikoje, ir yra skirtas inovacijoms kurti.  

 

Dirbau universiteto miestelyje, didžiulėje, 10 hektarų, teritorijoje. Ten vystomos vienaląsčių mikrodumblių auginimo technologijos ir ieškoma būdų, kaip iš jų išgauti ką nors gero. Aš ten važiavau kaip elektroporacijos specialistas.

 

Elektroporacija – tai technologija, kuri leidžia elektriniais impulsais permeabilizuoti (pakeisti) mikrodumblio membraną, tokiu būdu išgaunant norimas medžiagas, kurios dažniausiai būna baltymai ir riebalai. Universitetas orientavosi daugiausia į riebalus ir siekė iš mikrodumblių išgauti biokurą.

 

 

 

Dirbau didžiulėje laboratorijoje, įkurtoje buvusiame kariniame miestelyje. Pusė jo nugriauta, ten neseniai pastatytas tyrimų centras, o išlikusio miestelio dalyje turėjau galimybę gyventi vienoje iš senų kareivinių. Buvo kaip devinto dešimtmečio filmuose – paprastas „popierinis“ namukas, stovintis dykumoje (juokiasi).

 

Taip pat ten išliko karinis aerodromas, kur civiliniai lėktuvai skraidydavo darbo dienomis, o kariniai – tik sekmadieniais. Šalia veikė bravoras. Pasiimi bokalą, nueini prie vartų ir žiūri į kylančius lėktuvus. O sekmadieniais vykdavo karo lakūnų pratybos. Labai smagu! Stovi už mažytės tvorelės ir viską stebi. Aišku, garsas siaubingas, sekmadieniais neįmanoma nieko daryti, tad eini žiūrėti lėktuvų.

 

Tai va, dirbau su mikrodumbliais. Man buvo priskirta amerikiečių kompanija „Diversified Technologies“, kuri gamina pramoninius elektroporacijai skirtus prietaisus. Teko garbė dirbti su kompanijos įkūrėju ir savininku. Jis buvo keliskart atvažiavęs ir netgi kartu atlikom eksperimentus.

 

Būtent šita įmonė ir užsakė tyrimus. Įdomu tai, kad, skirtingai nuo Baltijos šalių, JAV pagrindinis mokslinių tyrimų užsakovas yra privačios įmonės. Pas juos tai normali praktika. Įmonės laukia vos ne pusę metų eilėje, kol atsiranda galimybė pasieksperimentuoti tame Arizonos valstijos universiteto tyrimų centre.

 

 

Negali, kad nebūtų informacijos nutekinimų. Aš dirbau savotiškoje serviso laboratorijoje, kuri labai reikalinga toms lazerinėms, optinių dangų įmonėms.

 

 

 

 

Taip, netgi atvirkščiai – jeigu būdavo galima publikuoti eksperimentų rezultatus, tai čia kažkas netipiško. Nes paprastai visi duomenys nepublikuojami: tyrimus apmokėjo įmonė, eksperimentai daryti naudojant įmonės aparatūrą – tad gauti rezultatai yra jų nuosavybė.

 

Tokiu būdu atlikau keletą tyrimų. Pavyzdžiui, pastebėjom, kad akvakultūrose auginami mikrodumbliai užsikrečia įvairiais parazitais. Vienas tokių yra klumpelės. Galbūt pamenate jas iš mokyklos laikų, kai darydavot eksperimentus su mikroskopu. Mokytojai dažniausiai pasemdavo vandens iš balos ir per biologijos pamokas supažindindavo su pirmuonimis.

 

Tai va, klumpelės daro didžiulę bėdą, nes jos graužia mikrodumblius. O mums, naudojant elektroporaciją, pavyko tuos pirmuonis sunaikinti, o dumblius palikti gyvus.

 

 

Taip (šypsosi). Tokia selektyvi dezinfekcija.

 

Tame pačiame vandenyje plaukioja tiek mikrodumbliai, tiek ir klumpelės, ir sugebėjot padaryti, kad elektra kenktų tik klumpelėms?

 

Taip, tai yra elektroporacijos unikalumas. Parinkus atitinkamus elektrinio lauko parametrus, galima vienus organizmus „nužudyti“, o kitus – palikti gyvus. Čia dydis bei forma yra vieni svarbiausių parametrų. Klumpelės yra stipriai didesnės už mikrodumblius.

 

Taigi, ten dirbant susipažinau (ir vėliau tapom draugais) su mokslininku Henri Gerkenu. Pagrindiniai mūsų bendri darbai yra susiję su mikrodumblių elektroporacija, dumblių sugyvenimu su bakterijomis ir kt. Mano doktorantė Kamilė Jonynaitė pradėjo šią temą nagrinėti praktiškai tada, kai tik grįžau iš Amerikos. Tad mikrodumblių tyrimai į FTMC atkeliavo būtent iš JAV. Prieš tai su šia sritimi neturėjau nieko bendro.

 

 

Būtent. Labai geras dalykas yra tai, kad BAFF leidžia laisvę daryti, kas aktualu mokslininkui. Juk dažniausiai, kai pradedi dirbti vienoje tematikoje, joje ir lieki. Tačiau, jei esi žingeidus, natūralu kažkiek pasidomėti: o kas daroma kitose tematikose?

 

Tai štai, ar tu atliksi praktiką pažįstamoje srityje, o gal ji bus nauja, kur esi žalias – fondui tai yra visiškai nesvarbu. Tu važiuoji, kur tik nori. Būdamas biofiziku gali vykti studijuoti filosofijos. Be abejo, reikia turėti pagrindą, kodėl važiuoji – ir kodėl tave turi priimti.

 

Tai yra nereali galimybė, nes, jei ne BAFF ir praktika pusiau industrinėje laboratorijoje, niekada nebūčiau dirbęs su mikrodumbliais. O prieš tai visas mano mokslas buvo susijęs su mielėmis.

 

Lygiai taip pat, kaip ir mano FTMC kolega dr. Povilas Šimonis: jis iki tol darė kitus dalykus, o laimėjęs BAFF stipendiją ir išvykęs į JAV pradėjo užsiimti astrobiologija.  Ir tai tęsia toliau, grįžęs į Lietuvą. Fondas leidžia žmonėms pabandyti paieškoti įvairių kelių.

 

 

 

 

Visų pirma, paskelbiami konkursai programoms, vyksta atranka, reikia pateikti nemažai dokumentų, bet ne per daug. Kas man labai patinka – paraiškai užpildyti užtenka vieno A4 lapo. Reikia parašyti, kur važiuoji, ką nuveiksi. Įprastai šitą mokslininkai supranta taip: „kiek straipsnių parašysi“. Tačiau fondui tai nėra svarbu. Skirti pinigai yra award – apdovanojimas. BAFF iš tavęs nereikalauja nei ataskaitos, nei straipsnių. Nieko. Tu gavai pinigus, išvažiavai, grįžai – valio.

 

Taigi, jei laimi atranką, vyksta keli pokalbiai, kuriems įprastai reikia šiek tiek pasiruošti. Po atrankos būna vienos dienos renginys vienoje iš Baltijos šalių prieš išskrendant į JAV – laimėtojai supažindinami jų lauksiančia tvarka, parengiami. Fondas nuperka lėktuvo bilietą, tik prašo, kad turėtum šiek tiek grynųjų smulkioms reikmėms išvykus iš oro uosto Amerikoje.

 

2018 m. man pačiam kėlė problemų finansiniai niuansai. Daugelis žino, kad Amerikoje atsidaryti banko sąskaitą yra iššūkis. BAFF čia labai padeda, rašo tarpininkaujančius laiškus bankams. Tačiau tai užtrunka. Mano atveju buvo taip, kad atvažiavau į Fyniksą, mane nuvežė į viešbutį (nes kol kas neturėjau, kur gyventi), ir ten išbuvau mėnesį. Tai buvo nelabai linksma, nes viešbutis kainuoja. Per tą laiką turėjau skubėdamas atsidaryti banko sąskaitą, nes kitaip ten negalima išsinuomoti būsto. Bet kas yra gerai – fondas vėliau viską sumokėjo už viešbutį.

 

Taigi, kai tik atsidarai banko sąskaitą, fondas perveda pinigus, gauni stipendiją. Fynikse gaudavau 2200 dolerių į mėnesį. Namuko nuoma (įskaičiuojant komunalinius mokesčius) man atsieidavo 1000 dolerių į mėnesį – taip, brangu, bet likęs tūkstantis yra tavo, ir gali su tais pinigais daryti, ką nori. Pavyko ne tik išgyventi, bet ir nemažai susitaupyti.

 

Verta pasakyti, kad BAFF yra labai draugiškas. Jeigu su jais kalbiesi, rašai, jie visada ieškos sprendimo būdų, padės, net paskambins viešbučio administratoriui... Labai šiltas ir jaukus bendravimas.

 

 

 

 

Antrąkart buvo galimybė dalyvauti fondo alumnams. O alumnais tampa visi, grįžę iš Amerikos. Beje, yra taisyklė: kad pabaigus praktiką JAV ir grįžus namo, negalima dvejus metus emigruoti. Jei skrendi į užsienio konferencijas, keliones, trumpalaikes stažuotės – jokių problemų. Bet nuolat gyventi užsienyje tuos dvejus metus negali.

 

 

Tuomet greičiausiai tave patrauktų atsakomybėn ir turėtum grąžinti pinigus. Toks griežtumas reikalingas, kad tas žinias, kurias nemokamai įgijai, panaudotum savo šalyje.

 

O taip ir būna: pavyzdžiui, tarp BAFF alumnų yra nemažai verslininkų ar finansų sektoriaus darbuotojų – tad fondas skatina vystymąsi Lietuvoje, tam padeda ir Amerikoje užsimezgę ryšiai.

 

Taigi, 2023 m. birželį mes, trys BAFF alumnai, – Vilniaus Gedimino technikos universiteto VILNIUS TECH profesorius Artūras Jukna, aš ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Vilma Petrikaitė – nusprendėm padirbėti su terahercinėmis bangomis Ročesterio universitete, Niujorko valstijoje. Tris savaites ten buvome.

 

Mes atlikom skirtingus eksperimentus. Aš pats šiuo metu su kolegomis vystau įšvirkščiamo pleistro technologiją. Mums buvo aktualu ištyrinėti, kaip šis tvarstis žaizdoje sugeria vandenį. Panaudodami universiteto prietaisus, patyrinėjom, kaip vanduo skverbiasi į įšvirkščiamo pleistro medžiagą – hidrogelį. Eksperimentai pavyko, darbus tęsiame. Tikiuosi, kad artimiausiu metu apie tai bus publikuotas mūsų mokslinis straipsnis.

 

 

 

 

Alumnais, kaip minėjau, visi tampa automatiškai, vos grįžę namo iš JAV. Tokių žmonių dabar turime apie 900. Vis galvojama, kaip būtų galima alumnus įtraukti į fondo veiklas, kartu su jais tobulinti BAFF programas, kad jos labiau atitiktų dalyvių lūkesčius.

 

Tad Alumnų taryba yra kintantis organas. Tarybos nariu tampama 2–3 metams. Vyksta jos narių rinkimai. Tai yra savanoriška, neapmokoma veikla.

 

Prieš keletą mėnesių kaip tik vyko rinkimai, dalyvavau, ir laimėjau. Tarybos veikla labai plati – nuo finansų iki mokslo. Joje šiuo metu priklausau Programų vystymo komitetui.

 

Maždaug kartą į ketvirtį metų organizuojami gyvi komiteto susirinkimai. Vienas neseniai buvo Rygoje, o birželio 30 d. Vilniuje vyks visos Tarybos susirinkimas. O būna ir Tarybos narių išvykų į Ameriką.

 

 

Pagrindiniai kvietimai dalyvauti šio fondo programose vyksta pavasarį ir rudenį. Taigi, pavasariniai kvietimai jau baigėsi, bet jau rekomenduoju iš anksto ruoštis rudeniui.  

 

Kiekviena programa turi savo taisykles. Vienoje gali dalyvauti moksleiviai (tik turėtų mokytis neprastais pažymiais), kitoje – mokslų daktarai, trečioje – bent jau bakalaurą baigę asmenys, ir t. t.

 

Galima kreiptis tiesiai į mane, parašant žinutę, laišką ar susitinkant gyvai. Arba į mano kolegą P. Šimonį. Toks pokalbis gali padėti susigaudyti pateikiant reikiamus dokumentus, patobulinant motyvacinius laiškus. Mums galite rašyti iš bet kurios mokslo įstaigos, jokių problemų. Ir ne tik iš Lietuvos – šiuo atveju, kaip alumnas, atstovauju visoms Baltijos valstybėms.

 

 

......