Naujienos ir renginiai

 

 

Radionuklidai – tai nestabilūs cheminiai elementai, kurie išskiria aukštos energijos jonizuojančią spinduliuotę iš savo branduolių. Gamtoje galima aptikti dviejų tipų radionuklidų: susidariusių natūraliai ir sukeltų žmogaus (antropogeninių).

 

Kaip rašoma disertacijoje, pastaraisiais metais Europos jūrų, o tarp jų ir Baltijos, užteršimas radionuklidais tapo esmine problema. Ši tarša kilo dėl branduolinių ginklų testavimo atmosferoje, Černobylio katastrofos bei vėlesnės tokios pačios kilmės radionuklidų transportacijos per upes iš užterštų baseinų.

 

Į Baltijos jūrą įteka daugiau nei 250 upių, kurios atneša didelius kietųjų dalelių bei teršalų, galinčių pakenkti gamtinei aplinkai ir žmonių sveikatai, kiekius. Todėl labai svarbu žinoti apie potencialius ekologinius pavojus. Tokiu būdu, pasak dr. V. Romanenko, galima iš esmės suvokti Baltijos jūros ekologinę padėtį.

 

 

 

„Anksčiau radionuklidai buvo laikomi aplinkos teršalais, todėl buvo privalu užkirsti kelią, kad jų kiekis neviršytų žmogui pavojingų ribų. Šiandien tiek anksčiau egzistavę radionuklidai, atsiradę dėl branduolinių avarijų ir branduolinių bandymų eros, tiek gamtiniai radionuklidai plačiai naudojami kaip žymenys procesuose, susijusiuose su nuosėdų pernešimu upių sistemose, jūrose ir vandenynuose“, – sako Vitaliy.

 

Pasak mokslininko, radionuklidai yra svarbūs vertinant įvairius parametrus, įskaitant kietųjų dalelių nuosėdų išsilaikymo vandens telkiniuose laiką, nuosėdų tranzito trukmę, nuosėdų ir radionuklidų pusiausvyrą vandens aplinkoje. Radionuklidų tyrimai taip pat padeda nustatyti, kaip vyksta teršalų, susijusių su pakibusiomis kietosiomis dalelėmis, pernaša.

 

Todėl Vitaliy užsibrėžė tikslą išsiaiškinti, kaip kietųjų dalelių radionuklidai keliauja bei pasiskirsto Nemuno upės, Kuršių marių ir Baltijos jūros pakibusiose ir dugno nuosėdose. Kodėl mokslininkas pasirinko šią teritoriją?

 

„Kuršių mariose yra palankios aplinkosauginei rizikai sąlygos, turint omenyje nedidelį marių gylį ir pusiau uždarą sistemą su ribota vandens apykaita. Ekologinei būklei įtakos turi teršalų srautas iš Nemuno upės. Branduolinių bandymų ir Černobylio avarijos metu į Baltijos jūros, kuri apima ir Nemuno upės baseiną, paviršių pateko įvairių žmogaus sukurtų radionuklidų, pavyzdžiui, plutonio ir cezio izotopų. Dėl didelio upės baseino ir marių teritorijos dydžio skirtumo (apie 60 kartų) perneštos maistinės medžiagos, teršalai ir radionuklidai koncentruojasi.

 

Trūko informacijos apie į atmosferą patekusių radionuklidų aktyvumą, jų pernašos ypatumus ir pasiskirstymą Kuršių marių dugno nuosėdose bei Baltijos jūros pietrytinės dalies pakrantės regione. O šios informacijos reikėjo, kad tai būtų galima panaudoti kaip aplinkos žymenis“, – pasakoja fizikas.

 

Kalbant paprastai, gauti rezultatai parodė, kad pernešant radionuklidus iš Nemuno į Kuršių marias, jų koncentracija padidėja daugiau nei dešimt kartų – tačiau vis dar nekelia grėsmės aplinkai ir žmogui. Vis dėlto, pastebi tyrėjas, dėl netolygaus ilgaamžių radionuklidų (tokių kaip plutonis-239 ir plutonis-240) pasiskirstymo, ateityje galėtų susikaupti jų kiekiai, kurie darys neigiamos įtakos biotai – gyvų organizmų šiose teritorijose visumai.

 

 

 

„Atlikdami darbą įvertinome radioaktyviųjų plutonio ir cezio kiekį, patenkantį iš Nemuno upės baseino į Kuršių marias. Gauti rezultatai rodo, kad pagrindinį radionuklidų aktyvumą perneša stambios frakcijos pakibusios dalelės. Erdvinis radionuklidų pasiskirstymas Kuršių marių dugno nuosėdose rodo, kad jie kaupiasi tam tikrose zonose, kuriose aktyvumas daugiau nei dešimt kartų viršija vidutines vertes, tačiau vis dar yra toli nuo pavojingų lygių.

 

Americio ir plutonio pasiskirstymas panaudotas vertinant tikėtinus nuosėdų šaltinius ir jų kaupimosi greičius aplink Kuršių marias esančiose teritorijose. Plutonio izotopų panaudojimas leido datuoti nuosėdas ir įvertinti jų šaltinių svarbą. Taigi šiame darbe tyrėme radionuklidų pasiskirstymo dugno nuosėdose ypatumus ir naudojome juos kaip aplinkos žymenis“, – sako dr. V. Romanenko.

 

Mokslininkas tikisi, kad jo darbo rezultatai suteiks vertingos informacijos ir toliau ateityje tyrinėjant teršalų pernašą bei tolesnį jų likimą Nemuno upėje, Kuršių mariose ir Lietuvos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.