Disertacijoje dėmesys sutelkiamas į tris cheminius elementus: cezį, kobaltą ir europį. Radioaktyviosios jų formos kelia pavojų aplinkai ir mūsų sveikatai – kaip ir daugelis kitų radionuklidų, kurie į aplinką gali patekti dėl, pvz., žmogaus sukeltos katastrofos (kaip Černobylio ar Fukušimos atominių jėgainių atveju), branduolinio ginklo bandymų ar atsitiktinių nutekėjimų iš branduolinio kuro perdirbimo gamyklų.

 

Šių medžiagų skleidžiamos radiacijos poveikis žmonių sveikatai yra pražūtingas, todėl padidėja vėžio ar net mirties rizika.

Tačiau, pasak Ramano, pavojų gali kelti ir neradioaktyviosios cezio, kobalto ir europio formos – jeigu aplinkoje jų bus per daug. Tokį perteklių gali skatinti aktyvus šių elementų naudojimas įvairiuose pramonės sektoriuose.

 

Kad aplinkoje sumažėtų tokių medžiagų, yra taikomi įvairūs moksliniai metodai sudėtingais pavadinimais – pavyzdžiui, jonų mainai, ekstrakcija tirpikliais, koaguliacija, atvirkštinis osmosas ar elektrodinimas. O dar vienas metodas – adsorbcija – yra pigus, veiksmingas ir paprastas.

 

Būtent šį metodą savo disertacijoje taikė R. Novikau – ir stebėjo, kaip jis padeda nukenksminti neradioaktyvųjį cezį, kobaltą ir europį.

 

Adsorbcija – tai medžiagų sugėrimo procesas naudojant kitą medžiaga (adsorbentą). „Adsorbento pavyzdys galėtų būti aktyvinta anglis, kurią vartojame apsinuodijimo atveju ir kurios poveikis – adsorbuoti, sugerti toksines medžiagas ir taip sumažinti jų kiekį organizme“, – paaiškina FTMC chemikas.

 

 

 

Ramano disertacijos tikslas buvo sukurti tokius adsorbentus, kurie atitiktų šiuos kriterijus: didelis cezio, kobalto ir europio šalinimo efektyvumas (adsorbentai šias medžiagas sulaiko arba sugeria, o toliau, iš mėginio ištraukus adsorbentą, imamasi priemonių joms neutralizuoti); medžiagos turi būti pigios ir prieinamos šių adsorbentų gamybai, taip pat pasižymėti mažu toksiškumu.

 

„Mano darbo rezultatai yra tik pirmasis tirtų adsorbentų įvertinimas. Jie pasižymi gana geromis sulaikymo, sugėrimo savybėmis. Tačiau tik tolesni jų tyrimai leis nuspręsti, ar šie adsorbentai turėtų būti naudojami pramonės sektoriuje vandens valymui, ar ne.

 

Be to, gauti rezultatai parodo cezio, kobalto ir europio adsorbcijos elgsenos ypatumus, t. y., kaip šie elementai sąveikauja su adsorbentu priklausomai nuo skirtingų sąlygų (šių elementų koncentracijos, pH, elementų kontakto su adsorbentu laiko, ir t. t.). Tai gali būti naudinga kuriant kitus adsorbentus mūsų naudojamų medžiagų pagrindu“, – pasakoja R. Novikau.

 

Jaunasis mokslininkas priduria, kad jo kurti adsorbentai tinka tiek radioaktyviųjų, tiek ir neradioaktyviųjų cezio, kobalto ir europio formų sulaikymui.