Jungtinė mokslininkų komanda Arktyje aptiko žmogaus veiklos sukeltų dalelių, kurios dėl šiltų ir drėgnų orų greičiausiai atkeliavo iš Vidurio Europos. Specialistai iš Italijos, Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos ir Norvegijos ištyrė Svalbardo salyno sniego mėginius. Mokslininkai nustatė „anomaliai didelį“ radioaktyviosios anglies-14 (14C) aktyvumą, kuris tris kartus viršija normą, įprastai aptinkamą gamtoje. Todėl tyrimo autoriai daro išvadą, kad oro srovės pavojingas daleles atpūtė iš branduolinių atliekų perdirbimo gamyklos.
Paviršinio ir sezoninio sniego mėginiai buvo paimti 2019 m. gegužę, o mokslinis straipsnis (prie kurio prisidėjo trys lietuviai – Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) Branduolinių tyrimų skyriaus ekspertai dr. Žilvinas Ežerinskis, dr. Justina Šapolaitė ir dokt. Laurynas Bučinskas) bus publikuotas 2023 m. birželio 15-ąją, prestižiniame leidinyje „Journal of Hazardous Materials“.
Vis aktualesnė tema
Pasak straipsnio autorių, pagrindinė aplinkosaugos problema, susijusi su branduoline energetika, yra žmogui ir aplinkai pavojingų radioaktyviųjų atliekų susidarymas. Ne visas šias atliekas pavyksta tinkamai izoliuoti nuo gamtos, tad siekiant apsisaugoti, būtina tobulinti žinias, apie tokių medžiagų sklaidos aplinkoje ypatumus. Tai ypatingai aktualu Arkties atveju, kadangi dėl vykstančios klimato kaitos didėja atmosferos atšilimo reiškinių dažnumas ir intensyvumas, o šiltėjančios žiemos sudaro palankesnes sąlygas radionuklidų tolimajam pernešimui.
„Radioekologiniu požiūriu, vienas iš svarbiausių radionuklidų biotoje yra radioanglis. Radioaktyviosios anglies matavimai suteikia unikalią galimybę atskirti šiuolaikinę anglį (biomasės deginimas, biogeninės emisijos), iškastinę anglį (anglis, dyzelinas, benzinas), o taip pat nustatyti antropogeninius radioanglies šaltinius, kilusius iš branduolinės energetikos. 14C išmetimai iš branduolinės energetikos pramonės objektų padidina radioaktyviosios anglies aktyvumą atmosferoje“, – pasakoja tyrimo dalyviai, FTMC Greitintuvo masių spektrometrijos laboratorijos mokslininkai dr. Ž. Ežerinskis ir J. Šapolaitė.
(Norvegijai priklausantis Svalbardo salynas, pažymėtas tamsiai žalia spalva. Rob984 / Wikipedia.org nuotrauka)
Pasak specialistų, pandemijos metu pagausėjo nuotolinių susitikimų su kolegomis iš užsienio. Vieną kartą lietuviai susisiekė su kolegomis iš Venecijos Ca’Foscari universiteto Aplinkos mokslų departamento ir pristatė idėją, kaip su FTMC esančia įranga (greitintuvo masių spektrometru) galima nustatyti radioanglies koncentraciją sniege:
„Jiems labai patiko ši idėja, ir netrukus mums pristatė šimtus filtrų, per kuriuos buvo filtruotas Svalbardo saloje surinktas ir ištirpintas sniegas. Mūsų darbas buvo tuos sniego filtrus tinkamai paruošti radioanglies analizei, nustatyti 14C koncentraciją bandiniuose, analizuoti gautus duomenis, parašyti bei koreguoti rankraščio dalį apie radioanglį.“
(Dr. Žilvinas Ežerinskis. Asmeninio archyvo nuotrauka)
Radioaktyvių dalelių atsiradimas
Kaip rašoma straipsnyje, poveikis Arkties regionui iš pradžių buvo tiriamas stebint radionuklidų pernašą vandenynuose, ir tik pastaruoju metu pradėta plačiau nagrinėti pernaša atmosferoje. 14C yra labai reikšmingas visame pasaulyje pasklidęs ilgaamžis radionuklidas, kurį gamina ir išskiria branduolinės energetikos pramonė.
Iš veikiančių branduolinių reaktorių radioaktyvioji anglis paprastai patenka į aplinką iš aušalo, tačiau gali papildomai prasiskverbti, jeigu konstrukcijose pasitaiko įtrūkimų arba nesandarumų. Kita 14C dalis lieka reaktoriaus konstrukcinėse medžiagose ir radioaktyviosiose atliekose, kurios taip pat yra reikšmingi šaltiniai.
14C tiesiogiai nesusidaro branduolinio kuro perdirbimo gamyklose, bet į jas atkeliauja iš atominių elektrinių su panaudotu branduoliniu kuru. Ženklūs 14C kiekiai į atmosferą ir jūrą patenka perdirbant panaudotą branduolinį kurą jo tvarkymo metu.
(Dr. Justina Šapolaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka)
Kaip lietuviai su kolegomis sužinojo, kad neįprastai aukšta 14C koncentracija Svalbarde susidarė būtent dėl žmogaus veiklos?
„Radioanglies koncentracija nustatoma pagal modernios anglies – pMC – procentus. Natūraliai atmosferoje radioanglies koncentracija yra apie 100 pMC. Kai kuriuose sniego filtruose išmatavome tris kartus didesnį 14C kiekį. Natūraliai taip neturėtų būti – tai reiškia, kad ta radioanglis iš kažkur turėjo atkeliauti.
Gerai žinomas 14C taršos pavyzdys yra Selafildo atominis kompleksas Jungtinėje Karalystėje. Apskaičiuota, kad 14C atmosferos išmetimai iš ten 1951–1999 m. buvo 259,2 TBq (terabekelerių), o 1994–2014 m. vidutinis metinis 14C išmetimas į Airijos jūrą buvo 7,9 TBq. Toks pavyzdys iliustruoja, kad 14C išmetimai pasklinda atmosferoje ir biosferoje bei gali nukeliauti labai toli“, – sako FTMC tyrėjai.
Europos lygiu nėra specialių taisyklių dėl leistinų 14C emisijų iš branduolinių įrenginių. Kiekviena šalis nusistato savo gaires, siekdama užtikrinti gyventojų radiacinę saugą.
Straipsnio autoriai rašo, kad moksliniai duomenys apie 14C išmetimą į atmosferą dažnai apsiriboja teritorijomis, esančiomis netoli branduolinio kuro perdirbimo gamyklų; tuo tarpu yra labai svarbūs ir tolimojo 14C pernešimo tyrimai, kurie atliekami retai.
(Dokt. Laurynas Bučinskas. Asmeninio archyvo nuotrauka)
Reta galimybė publikuotis tokio lygio žurnale
Pasak Ž. Ežerinsko ir J. Šapolaitės, tokie tyrimai aktualūs sprendžiant radiacinės saugos, radioaktyviųjų atliekų charakterizavimo, tvarkymo bei saugojimo technologinius uždavinius: „Tokios naujos mokslinės žinios leis sukurti saugias branduolinių įrenginių išmontavimo schemas ir radioaktyviųjų atliekų sutvarkymo technologijas. Tyrimai apie radionuklidų pasklidimą aplinkoje suteiks žinių apie išmetamų radionuklidų poveikio aplinkai ir žmogui mastus, akumuliacijos ir sklaidos vyksmus atmosferoje bei biosferos sanduose.“
„Journal of Hazardous Materials“ yra prestižinis, aukšto lygio tarptautinis žurnalas, kurio cituojamumo rodiklis yra 14,2. Šiame žurnale sunku paskelbti straipsnį, jo priėmimo rodiklis – vos 14 proc.
Tai yra tarptautinis forumas, skatinantis pasaulinio lygio mokslinius tyrimus skelbdamas straipsnius aplinkos mokslų ir inžinerijos srityse. Šiame žurnale publikuojami moksliniai, apžvalginiai straipsniai bei įžvalgos ateičiai, kurios pagerina mūsų supratimą apie tam tikrų medžiagų keliamą pavojų bei rizikas visuomenės sveikatai ir aplinkai. Čia spausdinami straipsniai, kuriuose siūlomi būdai, kaip vertinti pavojingų medžiagų poveikį aplinkai ir sumažinti tokio poveikio riziką.
Parengė Simonas Bendžius
(Viršuje dešinėje: kelio ženklas Svalbarde. Sprok / Wikipedia.org nuotrauka)